Uždaryti

Kęstutis Girnius. Nerimą kelia visi kandidatai į prezidentus

Prezidentas yra Lietuvos valstybės galva, pirmasis šalies asmuo, žmogus, kuris labiau lemia piliečių gyvenimą negu bet kuris kitas šalies gyventojas.

Atsakomybė nepaprastai didelė, tad kyla klausimas, kaip gali žmogus manyti, kad jis geriausias kandidatas į šią svarbiausią pareigybę.

Kaip save vertina kandidatai į prezidentus? Jie turi itin gerai galvoti apie save ir savo gebėjimus, nors ir nesąmoningai, nes kaip kitaip paaiškinti jų nutarimą kandidatuoti. Jie nekandidatuotų, jei nemanytų, kad jie gali tinkamai, net geriau už kitus, vadovauti šaliai.

Be milžiniško pasitikėjimo savimi, be arogancijos ir nemažos dozės tuštybės, žmogus nesiektų aukščiausio šalies posto. Todėl nerimą kelia visi kandidatai į prezidentus, net ir toji, už kurią veikiausiai balsuosiu.

Žmonės yra linkę apie save galvoti gerai. Egzistuoja giliai įsišaknijęs polinkis, sakyčiau, net poreikis pervertinti save ir savo talentus, prisiskirti ypatingų gebėjimų. Pasak vienos apklausos, 94 proc. profesorių mano, kad jie geresni profesoriai negu jų kolegų dauguma. Milijono amerikiečių abiturientų apklausa parodė, kad visi manė, jog jie turi didesnius negu vidutinius gebėjimus sugyventi su kitais, o ketvirtadalis buvo įsitikinę, kad jie yra aukščiausiame viename procente. Šis polinkis tikrai nesvetimas politikams.

Aukščiausio valstybės posto siekiantysis veikiausiai įsivaizduoja turįs ypatingus vadovavimo gebėjimus. Jei to nemanytų, jis net nesvarstytų kelti savo kandidatūros. Iš kur atsiranda tokia saviprata, toks neeilinis pasitikėjimas savimi?

Ar visi kandidatai yra pirmūnai, geriausi mokiniai, yra laikomi neprilygstamais savo srities specialistais? Akivaizdu, jog ne. Aukščiausius valstybės postus yra užėmę, taigi ir jų siekę ypatingais talentais nepasižymėję veikėjai.

Baigusi mokslus, D. Grybauskaitė nebuvo pakviesta dėstyti Maskvos ar Vilniaus universitete, turėjo tenkintis darbu Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, taigi žemo lygio propagandos technikume. Jos profesinė karjera sublizgėjo tik po to, kai A. Brazauskas pakvietė ją būti Finansų ministre.

V. Adamkus labiausiai pasižymėjo kaip JAV lietuvių krepšininkų ekskursijų į Pietų Ameriką ir Australiją organizatorius ir išeivijos politikos aktyvistas. Ant rankos pirštų galėtum suskaičiuoti išeivius, kurie laikė būsimą prezidentą itin iškilia asmenybe.

R. Paksas buvo geras lakūnas, tad turėjo drąsos, bet tik tiek. Ne kuo iškilesni kai kurie JAV prezidentai. Jaunystėje George’as W. Bushas buvo eilinis studentas, jo paties žodžiais, mėgo mergas ir viskį, nepasižymėjo kaip verslininkas.

Apklausos rodo, jog G. Nausėda yra populiariausias kandidatas į prezidentus. Tarkime, kad jis geras ekonomistas ir savo srities specialistas. Bet kodėl jis tiki, kad jis būtų geresnis prezidentas negu kiti pretendentai?

Net jei žmogus būtų geriausias klasės mokinys, tai nereiškia, kad jis tinka vadovauti. Nemažai gabiausių mokslininkų yra siaurių sričių specialistai, jų žinios ir nusimanymas apie kitus reikalus vidutiniškas, dažnai iškreiptas išankstinių nuostatų.

Nelengva teorines žinias paversti praktinėmis, ką rodo gabių politologų negebėjimas aiškinti kasdienę politiką.

Taigi, jaunystėje ir profesinės karjeros pradžioje daugelis būsimų kandidatų į prezidentus nėra nei gabesni, nei gudresni už kitus, bet vis tiek mano, kad jie gali vadovauti šaliai. Iš kur tokios ambicijos, ar tai nėra grynos tuštybės proveržis?

Gal būsimas kandidatas supranta savo trūkumus ir silpnybes, žino, kad neturi pakankamai prezidentui privalomų ar pageidaujamų savybių, bet, susipažinęs su savo varžovais, prieina prie išvados, kad jie dar mažiau tinka prezidentauti.

Šitoks objektyvesnis savęs vertinimas yra žingsnis į priekį, bet tik kuklus žingsnis. Toks žmogus tik minimaliai suvaldo polinkį apie save gerai galvoti. Taip, nesu be priekaištų, bet vis dėlto pranokstu dar labiau ydingas kolegas. Tad jis toliau mano, kad santykinai jis yra nepaprastai kvalifikuotas būti prezidentu.

Gali atrodyti, kad karikatūrinu kandidatus į prezidentą, juos vaizduodamas arogantiškais tuštuoliais. Esą ne asmeniniai, savanaudžiai sumetimai skatina žmones siekti prezidento posto, bet noras padėti tėvynei, užtikrinti jos saugumą ir piliečių klestėjimą, įgyvendinti kai kuriuos idealus, paversti geresnės Lietuvos viziją tikrove.

Nors politikai nėra vien taurūs, nenuilstami kovotojai dėl kitų gerovės, idealai nėra jiems svetimi. Bet žmogus, pasiryžęs kandidatuoti, tiki, kad jis geriau už kitus gebės išaiškinti šiuos idealus, laimėti žmonių ir kitų politikų pritarimą.

Gal jis mano, kad jo vizija patrauklesnė, labiau patenkintų tautos lūkesčius negu kitų. Gal jis nelaiko savęs vieninteliu naujos vizijos autoriumi, pripažįsta, kad kiti labiau pasitarnavo ją formuluojant, bet vis dėlto įsitikinęs, jog jis ją veiksmingiau įgyvendins.

Kiek jis besikuklintų, pripažintų kitų įnašą, laikytų savo būsimą prezidentavimą tarnyste tautai ir žmonijai, summa summarum jis savo laiko nepakeičiamu gero gyvenimo demiurgu. Arogancija neišnyksta.

Ne visi kandidatai turi manyti, jog jie itin kvalifikuoti. Antai, yra ciniškiau nusiteikusių, kurie skeptiškai vertina pirmtakų gebėjimus ir darbą. Esą prezidentais tapo ne vienas absoliutus vidutiniokas, kuris vis dėlto per savo kadenciją nesužlugdė valstybės, radikaliai nesugadino reikalų. Jei tokie galėjo prezidentauti, tai kodėl ne aš, nors, kaip ir jie, neturiu ypatingų gebėjimų.

Yra kita galimybė. Kandidatas nori atkreipti dėmesį į problemas, kurių visuomenė nepaiso. Kandidatavimas suteikia jam ir bendraminčiams tribūną šiems klausimams iškelti ir juos rimčiau svarstyti.

Šitoks kandidatas gali būti be didesnių asmeninių ambicijų, suprasti, kad jis pralaimės, gal kandidatuoja, draugų įtikintas, jog geriau už juos paskatins visuomenę domėtis šiais klausimais.

Idealus variantas būtų šių dienų Cincinatas, kuris, Romai kilus didžiuliam pavojui, buvo paskelbtas diktatoriumi, sutriuškino priešą ir po šešiolikos dienų grįžo į savo ūkį.

Deja, dabartinės problemos nėra išsprendžiamos per vieną dieną didinga pergale. Prezidento kadencija tęsiasi penkerius metus, tad modernieji cincinatai ketina gerokai ilgiau triūsti tėvynės labui.

Todėl jie kelia nerimą.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.