Kęstutis Girnius. Lietuva: su Kinija, su ES ar už save?

Prezidentė Dalia Grybauskaitė neabejojo, kad jos darbo vizitas į Kiniją, dalyvavimas pirmoje Kinijos suorganizuotoje importo paradoje, buvo Lietuvai naudingas.

Prieš susitikimą su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu ji aiškino, kad būtų buvę „neprotinga ir neatleistina“ nepasinaudoti šios unikalios progos sustiprinti ekonominius ryšius su rytų gigantu, atverti eksporto galimybes lietuviškiems, ypač žemės ūkio produktams, aptarti potencialų bendradarbiavimą finansinių paslaugų ir transporto sektoriuje.

Ji net entuziastiškiau kalbėjo po susitikimo. „Mūsų santykiai ir supratimas yra labai artimi ir šilti”, susitikimas buvo labai naudingas, turime „išdrįsti matyti plačiau, veikti taip pat plačiau ir galvoti apie savo interesus visada.“

Prezidentės pastabos galėtų sukurti įspūdį, kad Kinija kone tobulas partneris, sutampa jos ir Lietuvos interesai dėl tarptautinės prekybos, globalių įsipareigojimų, klimato kaitos.

Matyti, kad susitikimai su galingųjų šalių vadovais prezidentę įkvepia optimizmu, užgožia jai kitais atvejais būdinga santūrumą, net skatina švelniai pataikauti.

Prezidentės kelionė yra kontroversiška. Neabejotina, kad Lietuvai gyvybiškai svarbu didinti savo eksportus, o glaudesni ekonominiai ryšiai su Kinija gali būti naudingi, ypač jei Kinija nutartų rimtai investuoti į Lietuvos ūkį, naudotųsi Klaipėdos uosto paslaugomis.

Antra vertus, abejojama ar Kinija sąžiningas prekybos partneris. Jai priekaištaujama, kad ji piktnaudžiauja savo ūkio galia, išnaudoja savo skolininkus, itin atkakliai gina savo interesus. Šri Lanka, nepajėgusi Kinijai grąžinti didelės skolos, pernai oficialiai jai perdavė strategiškai svarbioje vietoje įsikūrusį Hambantotos uostą ir 6,000 hektarų jį supančios žemės 99 metams.

Taip Kinija užvaldė teritoriją vos kelis šimtus mylių nuo vieno savo pagrindinių konkurentų Indijos krantų, ir įgijo atramos tašką strategiškai ir ūkiškai svarbiame vandens kelyje. Malaizija peržiūri savo sutartis su Kinija, jos premjeras M. Mahathiras prabilo apie „naująjį kolonializmą“, nors tiesiog neminėjo Kinijos.

2012 m. Kinija sukūrė 16-os Centrinės ir Vidurio Europos regiono šalių bei Kinijos bendradarbiavimo formatą, vadinamąjį 16+1. Jame priklauso 11 ES narių, labiausiai iš Rytų Europos, tarp jų ir Lietuva, bei penkios Balkanų šalys. Vakarų Europoje nuogąstaujama, kad „16+1“ bendradarbiavimo formatas yra Trojos arklys, skirtas skaldyti dėl investicijų kovojančias ES nares, palenkti ūkiškai silpnesnes Rytų Europos valstybes savo įtakon.

Reaguodamas į Vakarų kritiką dėl plintančios Kinijos įtakos, ypač dėl milžiniškų investicijų į Pirėjaus uostą, Graikijos Jūros reikalų ministras P. Kouroumbis pasakė, kad „kai mano amerikiečių kolegos klausia, kodėl Kinija investuoja tiek daug į Graikiją, aš klausiu – kur yra JAV investuotojai?”

Esą vystančios šalies ūkis, kaip ir gamta nemėgsta tuštumos. Nemažai Lietuvos pareigūnų galvoja panašiai. Ūkio ministras V. Sinkevičius tikina, kad nėra kuo skųstis dėl šio formato, jei jis padeda Lietuvoje sukurti gerai apmokamų darbo vietų verslui plėstis.

Lietuvos ambasadorė Kinijoje I. Marčiulionytė aiškina, kad „16+1“ Lietuvai ir kitoms panašioms valstybėms yra parankus tuo, kad jis papildo dvišalį ir ES Kinijos bendravimo formatus nauju įrankiu.

Teorijoje gal taip ir yra, bet tikrovėje kitaip. To naujo „įrankio“ nebuvo matyti prekybos parodoje, nes „16+1“ šalys joje nedalyvavo kaip vieningas blokas, ten buvo tik Lietuvos, Čekijos, Vengrijos, Maltos ir Kroatijos vadovai, bei Kubos, Vietnamo, Laoso, Pakistano, Kuko salų lyderiai.

Prekybiniai ryšiai yra eilinis pavyzdys ES šalių negebėjimo susitarti dėl bendros pozicijos. Net Baltijos šalys negeba veikti vieningai.

Nežinau, ar Estija ir Latvija buvo pakviestos į Kiniją, ar jos atsisakė dalyvauti renginyje, ar jos stengėsi derinti savo pozicijas. Ar Lietuva paragino Kiniją pakviesti Baltijos partnerius, ar tyliai džiaugėsi, kad gavo unikalią progą kurti išskirtinius ūkio ryšius?

Galingos ES šalys net atkakliau gina savo interesus, nors tie interesai mažiau pažeidžiami. Nepaisant daugelio šalių protestų, Vokietija tiesia dujotiekį „Nord Stream“, o savo prekybos perteklių užtikrinančia politika smarkiai kenkia Pietų Europos šalių ūkiams.

Prancūzija tvirtai palaiko ES išmokas ūkininkams, kurios sudaro apie 40 proc. ES biudžeto, ir kurios labiausiai tenka jos ūkininkams.

Didysis valstybininkas Šarlis de Golis kadaise sakė, kad Prancūzija neturi sąjungininkų, turi tik interesus.

Jo pastaba taikliai nušviečia ūkio politiką. Valstybės jaučia pareigą pirmiausiai rūpintis savo piliečių gerove.

Gal prieš kokį dešimtmetį Vilniui protestuojant prieš Vokietijos planus tiesti „Nord Stream”, Vokietijos aplinkos apsaugos ministras Juergen Trittin savo laiške seimo nariui A. Ažubaliui pastebėjo, kad Vokietijos rinkėjai nesupras, kodėl jie turėtų būti pasiryžę daugiau mokėti už dujas, kad Lietuva galėtų užsidirbti dėl jų transportavimo per Lietuvą.

Gero atsakymo Ažubalis negalėjo turėti.

Tvirtesni prekybos ryšiai gali būti Lietuvai naudingi, bet didesnio pakilimo ar ypatingo proveržio nebus. Įdomesnis klausimas yra kodėl Kinija nutarė pamaloninti Lietuvą. Tikrai ne dėl prekybos apimties.

Vienintelis svarbesnis infrastruktūros objektas yra Klaipėdos uostas, ir Pekinas žino, kad Lietuva jo neparduos ir neperleis jo valdymo. Siekiai veikiau yra politiniai. Prekyba, gal ir investicijomis, Kinija siekia Lietuvos palankumo, kad priimdama Kiniją liečiančius sprendimus, Lietuva pagalvotų, ar ji gali nukentėti dėl savo nutarimo. Šitokia taktika veikia.

Pernai Graikija vetavo ES planus Jungtinių tautų organizacijoje paskelbti pareiškimą, kritikuojantį Kinijos vykdomus žmogaus teisių pažeidimus.

Kai Dalai Lama Lietuvoje viešėjo 2013 metais, su juo susitiko Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors tai smarkiai supykdė Kiniją. Kai jis šiemet lankėsi, jo nepriėmė nei Grybauskaitė, nei premjeras S. Skvernelis. Taigi, abu parodė, kad supranta, kas užsako muziką.

Nebūtina kas kartą priimti Dalai Lamą, reikia atsižvelgti į galimas pasekmes.

Antra vertus, nusileidus vieną, antrą, trečią kartą, nuolaidžiavimas gali tapti norma.

Šiuo metu nėra pavojaus, kad Lietuva taptų Kinijos „naudingu idiotu”, bet atsargumas gėdos nedaro.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.