Kęstutis Girnius. Kokios kariuomenės mums reikia?

Nepriklausomybės šventės išvakarėse premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad Vyriausybė pasirengusi koordinuoti partijų pozicijas gynybos klausimais, siekiant pasirašyti ilgalaikį dokumentą dėl šalies gynybos strategijos.

Jis pažymėjo, kad neverta skubėti pasirašyti susitarimo, kol neapsispręsta, ar bus įvestas visuotinis šaukimas, ar liksime prie dabartinio mišrios kariuomenės modelio, jį tobulinant.

Juk nuo pasirinkto kariuomenės modelio priklausys finansiniai įsipareigojimai. Skvernelis padarė šias pastabas po susitikimo su opozicine Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija, kuri siūlo iki 2020 metų gynybai skirti 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).Sunku nepritarti Skvernelio siūlymui.

Prezidentė vis labiau traukiasi iš viešosios politikos, o ateities kariuomenės modelis ir jos finansavimas yra ne tik svarbūs savyje, bet turės didelį poveikį ir kitoms gyvenimo sritims. Negalima palikti jų likimo valiai.

Šiemetiniame biudžete krašto apsaugai skirta 2,06 proc. BVP., iš viso 873 mln. eurų. Pastarųjų metu ginklavimosi tempai buvo stulbinantys. 2013 m. krašto apsaugai buvo išleista tik 263 mln. eurų, tai per penkerius metus išlaidos padidėjo net 610 mln. eurų, šįmet daugiau negu tris kartus daugiau negu 2013. Tokia pinigų suma išspręstų ne vieną šalies problemą.

Praeityje Lietuva begėdiškai mažai lėšų skirdavo krašto gynybai. Nors buvo įsipareigota kasmet skirti 2 proc. BVP, 2012 m., valdant konservatoriams, Lietuva numatė gynybai išleisti 0,95-0,97 proc. BVP, net priskirdama krašto apsaugos biudžetui dalį lėšų, skiriamų Viešojo saugumo tarnybai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Liuksemburgas buvo vienintėlė NATO šalis, kuri proporcingai mažiau pinigų išleido gynybai.

Tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis suabejojo, ar Lietuva iš tiesų baiminasi Maskvos, jeigu gynybai skiria perpus mažiau negu reikalauja NATO standartai.

Taip neturėtų elgtis šalis, kuri turi bendrą sieną su Rusija. Reikia pripažinti, kad 2009 – 2012 m. Lietuva pergyveno ūkio krizę, trūko pinigų daugeliui ūkio sričių, pensijos ir atlyginimai buvo mažinami. Bet kitos šalys, kaip Estija, pergyveno panašiai sunkius laikus, bet nepažeidė savo įsipareigojimų.

Švytuoklė pasuko į kitą pusę.

Konservatoriai, krašto apsaugos ministras R. Karoblis ir daugelis kitų politikų kalba apie poreikį skirti 2,5 proc. BVP gynybai, taigi dar 200 – 252 mln. eurų. Tai ne kišenpinigiai. Premjeras priešinosi siūlymui didinti bazinę algą nuo 130,5 eurų iki 137 eurų, nes esą toks algų didinimas kainuotų 100 milijonų eurų ir tam nėra pinigų.

Reikia rūpintis krašto gynyba. Be jos nebūsime saugūs, negalėsime įgyvendinti svarbiausių savo siekių. Bet nevalia užmiršti, jog Lietuvos gyventojai pagrindinėmis grėsmėmis laiko senstančią visuomenę, emigraciją, ir socialinę atskirtį, o ne priešo invaziją.

Demokratijoje reikia atsižvelgti į piliečių nuomonę, o šie jų nuogąstavimai yra pagrįsti.

Po milžiniško gynybos išlaidų spurto, laikas pertraukai ir permąstymui. Kaip sako Skvernelis, nereikia skubėti, kol neapsispręsta, ar bus įvestas visuotinis šaukimas, ar toliau bus vystomas dabartinis mišrios kariuomenės modelis. Ir vienas, ir kitas turi savo privalumų ir trūkumų, tad nereikėtų dirbtinai skubinti priimti sprendimą. Ir kol nepriimtas sprendimas, nereikėtų didinti biudžeto.

Jau kurį laiką svarstomas ginkluotojų pajėgų modelis, ir kokį vaidmenį skirti šauktiniams. Itin daug diskutuota 2015 m. pradžioje. Visuotinės karinės prievolės šalininkams priešinosi tie, kurie pabrėžė profesionalių karių svarbą, teigdami, jog svarbiau turėti puikų startinį penketuką negu ilgą atsarginių suolelį. Kalbėta ir apie moterų šaukimą.

Nebuvo daug entuziastų. Seimo pirmininkė Loreta Griaužinienė nesipriešino savanoriškam stojimui, bet nepritarė visuotiniam merginų šaukimui, nes “merginų ir moterų pareiga – gimdyti vaikus ir turėti ateities savanorių ir karių, kad kariai galėtų apginti Tėvynę.”

Kinta nuostatos, teigiamiau vertinama privaloma karinė tarnyba. Neseniai išleistoje knygoje Kas eitų ginti LIETUVOS? nurodoma, kad beveik 90 proc. apklaustųjų mano, kad jauni vyrai turėtų atlikti karinę prievolę, nors tik ketvirtadalis galvoja, kad karinė tarnyba privaloma moterims.

Įdomu ir tai, kad apie 72 proc. palaiko privalomą karinį parengimą mokyklose, ir net pusė tų, kurie nepritaria privalomoms pamokoms, pritaria savanoriškoms pamokoms, taigi 85 proc. respondentų palankiai vertina karines pamokas viena ar kita forma.

Mūsų kaimynai yra toliau pažengę. Jau prieš kelerius metus Estijoje kariuomenėje tarnavo apie pusę 18-28 metų jaunuolių, mokymai trunka nuo 8 iki 11 mėnesių. Tarnybos nevengia elito vaikai. Kai T. Ilves buvo prezidentas, jo sūnus buvo kariuomenės rezerve. Suomija seniai turi visuotinį jaunuolių šaukimą ir apie 80 proc. vaikinų atlieka karinę prievolę, kuri paprastai užtrunka pusmetį. 2010 m atsisakiusi karinės prievolės, Švedija šįmet ją sugrąžino, šaukiami ne tik vyrai, bet ir moterys.

Lietuva turėtų sekti Švedijos pavyzdžiu. Lygios teises reiškia ir lygias pareigas, jei vaikinai tarnauja, turi tarnauti ir merginos.

Nors reikia pripažinti, kad skelbiama lygybė nėra visada ir visose srityse įgyvendinimą. Kinta merginų ir vaikinų ateities perspektyvos. Daugiau merginų lanko aukštąsias mokyklas negu vaikinų, beveik perpus daugiau jų įstoja į Vilniaus universitetą. Metai praleisti atliekant prievolę mažins į universitetą stojančių vaikinų skaičių. Jei moterys netarnaus, jos pradės ir baigs savo studijas metus anksčiau nei vyrai, įgydamos pranašumą.

Keičiasi karo pobūdis.

Ateities karai iš dalies bus hibridiniai, kovojami su kompiuteriais, o ne tik kulkosvaidžiais, pasikliaujant elektroninėmis ir kibernetinėmis, o ne tik apsupties, operacijomis. Daugelis merginų būtų tiek pat veiksmingi hibridinio karo kariai kaip ir vaikinai.

Nurašyti pusę savo jaunimo yra per didelė prabanga mažai šaliai kaip Lietuvai. Knygoje Kas eitų ginti LIETUVOS? paskelbtų apklausų duomenis rodo, kad moterys mažiau pasirengusios dalyvauti pasipriešinime iš dalies dėlto, kad jos nenumano kaip, nes viešai nesvarstoma, kaip jos galėtų būti naudingos pilietinei gynybai.

Karinė prievolė pašalintų tą nežinojimą.

Gynybos išlaidos jau pasiekia, net truputį viršija įsipareigojimus NATO. Esame gynybos išlaidų dešimtukininkai.

Pasak NATO generalinio sekretoriaus J. Stoltenbergo, iki 2024 metų mažiausiai 15 Aljanso šalių vykdys įsipareigojimą gynybai skirti ne mažiau 2 proc. BVP, taigi, tik tada tik dalis pasivys.
Galime metus paskirti rimtoms diskusijoms ne tik tarp politinių partijų, bet ir su visa politine bendruomene, nes visuotinis šaukimas, juolab planai rengtis ginkluotam pasipriešinimui puolimo ar okupacijos atveju, palies piliečių daugumą.

Jų pritarimas planams nemaža dalimi lems jų veiksmingumą, tad reikia jų išklausyti.

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.