Uždaryti

K. Girnius. 2 proc. BVP gynybai būtina, 2,1 proc. prabanga?

Kitais metais Lietuva pirmą kartą istorijoje įgyvendins savo įsipareigojimą NATO skirti 2 proc. BVP gynybai. Krašto apsauga ilgą laiką buvo pavainikis. Nors Lietuva nuolat kalbėdavo apie Rusijos grėsmę, ragindavo Europos sąjungos ir NATO šalis griežčiau laikytis Rusijos atžvilgiu, ji pro pirštus žiūrėdavo į krašto apsaugos finansavimą.

2010–2014 m. išlaidos gynybai net nesiekė vieno procento, nors reikia pripažinti, kad tuo metu Lietuva išgyveno stambią finansinę krizę. Prezidentė Dalia Grybauskaitė net neigė, kad 2 proc. įsipareigojimas išvis egzistavo. Nemažai kitų politikų galvojo panašiai.

Bet ne visi. Antai 2012 m. sausio mėnesį per NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno vizitą tuometinė Gynybos ministrė Rasa Juknevičienė priminė, kad Lietuva nevykdo savo finansinių įsipareigojimų NATO bei išreiškė viltį, kad pagrindinės politinės jėgos rodys politinę valią spręsti gynybos finansavimo problemas. Kitos šalys irgi komentavo Lietuvos nenuoseklumą. 2011 m. vasarą Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis suabejojo, ar Lietuva iš tiesų baiminasi Maskvos, jeigu krašto apsaugai skiria perpus mažiau negu reikalauja NATO normos. Pasak Sikorskio, Lenkija supranta, kad ji yra NATO pasienio šalis, todėl gynybai skiria 1,95 proc. BVP, bet Lietuva tenkinasi 0,88 proc.

Politikų nuostatos radikaliai pakito po Krymo okupacijos. Pirminis politikų sutarimas numatė, kad 2 proc. norma bus pasiekta 2020 m., bet greit buvo nutarta paspartinti ginklavimosi tempą, įgyvendinti normą dar 2018 m. Šis ambicingas tikslas kitais metais taps tikrove. Jei 2013 m. krašto apsaugai buvo išleista 263 mln. eurų, tai 2018 m. gynybai bus skiriama net 873 mln. eurų, taigi daugiau negu tris kartus daugiau. Galutinės išlaidos gali būti net didesnės. Paprastai tik karo metu taip sparčiai augo gynybos išlaidos. Kitais metais Lietuva pateks į tą mažą NATO šalių elitą, kurios nepiktnaudžiauja savo sąjungininkų gera valia, nėra nei išlaikytinės, nei atsilikėlės, bet pačios sąžiningai rūpinasi savo krašto apsauga. Tai įspūdingas ir reikalingas laimėjimas, kuriuo galima didžiuotis.

Nors 2 proc. norma bus pasiekta kitais metais, jau pradėta kalbėti apie poreikį dar labiau didinti asignavimus gynybai. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis mano, kad 2 proc. BVP nederėtų apsiriboti. Krašto apsaugos ministerija tikisi, kad finansavimas 2020 metais išaugs iki 2,35 proc. BVP.

Karoblis nėra balsas, šaukiantis tyrose. Savo rinkimų programose nė viena rimta politinė partija nepasisakė prieš ketinimą skirti 2 proc. krašto apsaugai 2018 m. konservatoriai aiškiausiai pasisakė už išlaidų didinimą. 2 proc. esą nėra lubos, o grindys. Iki 2020 m. profesinė kariuomenė turėtų turėti iki 30 tūkst. karių, rezervas apie 60–70 tūkst. parengtų žmonių. Socdemai nurodė, kad finansavimas turi būti nemažesnis už 2, tad gali būti ir didesnis, nors nepažymėta, kiek ir kaip greitai. Savo programoje itin mažai dėmesio skyrę gynybai ir užsienio politikai, valstiečiai vis dėl to įsipareigojo krašto apsaugos finansavimą padidinti iki 2 proc. ne vėliau kaip iki 2018 m.

Konjunktūra yra radikaliai pakitusi. Jei prieš dešimt metų buvo kreivai žiūrima į tuos, kurie ragino didinti gynybos išlaidas, šiuo metu aiškintis ir teisintis turės tie politikai, kurie priešinsis ketinimams dar labiau plėsti krašto apsaugos finansavimą. Rugsėjo 10 d. interviu Seimo pirmininkas V. Pranckietis teigė, kad Lietuvai kitąmet paskyrus 2 proc. BVP krašto apsaugai, finansavimas gynybai augti nebeturėtų. Jau kitą dieną jis traukėsi, aiškindamas, kad jis buvo neteisingai suprastas, esą turėjo omenyje tik 2018 m. Jis nurodė, kad konkrečių planų dėl ateities kol kas nėra, bet finansavimas gynybai priklausys nuo biudžeto galimybių ir kariuomenės poreikių.

Neabejoju, kad bus siekiama dar labiau didinti gynybos išlaidas. Karoblis nurodė, kad Lietuva praeityje labai menkai finansavo krašto apsaugą, duodamas suprasti, kad yra spragų, kurias reikia užpildyti, o tai reikalaus dar daugiau lėšų. Kadangi kitose srityse irgi reikia didinti išlaidas, ministerija bando „kiek apriboti savo poreikius 2019–2020 metais, kad didinimas būtų mažesnis nei iki šiol. Mūsų poreikiai grindžiami tik investicijų būtinybe.“ Akivaizdu, kad bus prašoma didinti (turbūt gan ženkliai) krašto apsaugai skiriamą lėšų sumą.

Aš visada teigdavau, kad Lietuva turi pareigą skirti 2 proc. BVP gynybai, kad neatsakinga to nedaryti. Nesuprasdavau tų politikų, kurie manė, kad pakanka 1 proc., nors Lietuva yra pafrontės valstybė. Bet švytuoklė pasuko kita linkme, ir bijau, kad jei praeityje buvo aklai priešinamasi gynybos išlaidoms, tai dabartinėmis sąlygomis lygiai aklai bus peršama jas didinti. Bandos mentalitetas tebėra gajus. Kategoriškai nesipriešinu išlaidų didinimui, bet bet koks nutarimas turėtų būti ilgų ir detalių diskusijų išvada, o ne išeities taškas. Biudžeto sudarymas yra kaip nulinės sumos žaidimas, ką gauna vienas, negauna kitas. Tad reikia klausti ne tik ką laimėsime labiau finansuodami krašto apsauga, bet ko ir atsisakysime, juolab, kad gynyba nėra vienintelė apleista sritis.

Dar keletas pastabų. Kalbame apie dideles sumas. Mano apskaičiavimais, dešimtadalio procento (nuo 2,0 iki 2,1 proc. BVP) didinimas kainuotų 40–50 mln. eurų, iki 2,35 proc. apie 150 mln. eurų, jei ne daugiau. Tai ne mažmožis. Premjeras Saulius Skvernelis nurodė, kad biudžetas netektų 11 mln. eurų, Seimui grąžinus 9 proc. PVM lengvatinį tarifą šilumai, galiosiantį nuo spalio iki metų pabaigos. Karinės išlaidos yra begalinės. Vienas JAV naikintuvas „F-22 Raptor“ kainuoja apie 150 mln. dolerių. Kiek žinau, Lietuva neketina pirkti šio naikintuvo, bet be panašių ginklų Lietuva negali viena apsiginti, tad ir 2,35 proc. gynybai nepašalintų Lietuvos pažeidžiamumo.

Gynyba nėra vienintelė sritis, kuri pergyveno badmetį, reikia tik pasikalbėti su pensininkais arba aukštųjų mokyklų dėstytojais, kurių atlyginimai užšaldyti 2009 m. lygyje, nors jie kokius 3–4 kartus mažesni negu ES vidurkis. Manau, kad socialinė atskirtis ir abejingumas mažiau pasiturintiems kelia ne mažesnį pavojų Lietuvai negu karinės grėsmės. NATO šalys padės mums apsiginti, mes patys turime spręsti skurdo ir žemo gyvenimo lygio sukeliamas problemas.

Diskusijos neturėtų vykti uždarame politikų rate. Būtina sužinoti, ką piliečiai galvoja, ir ne tik suorganizuojant kelias apklausas. Jei jų nuomonės nepaisoma, padidės jau taip skeptiškas požiūris į valdžią ir valstybę. Kiekvienu atveju reikia dabar pradėti diskusijas, kad būtų galima ateityje priimti pagrįstus sprendimus.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt