Uždaryti
2018-09-19 06:32:06
2018-09-06 00:00:00

Informacija dėl praktikos 4 kurso studentams!

Susitikimas su M. Šešelgyte vyks rugsėjo 14 d. 9.45 206 aud.

Susitikimas su A. Jankausku vyks rugsėjo 14 d. 9.00 119 aud.

Susitikimas su T. Janeliūnu vyks rugsėjo 21 d. 9.45 202 aud.

Susitikimas su J. Ulinskaite vyks rugsėjo 10 d., 18.30 402 aud.

Salvadoro Dali paveikslas „Geopolitinis žmogus stebi naujojo žmogaus gimimą" / Asociatyvi nuotrauka

A. Jokubaitis: žmogus pavojinga bestija, įskaitant ir lietuvius

Tereikia paskaityti Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir galima suvokti, kad dabar ne patys blogiausi laikai, Lietuvoje tikrai galima gyventi, sako istorikas ir filosofas Alvydas Jokubaitis. Anot jo, reikia stengtis bent imituoti žydų tautą, kuri siekia naujovių, bet žino, kad tai, kas svarbiausia, praeityje.

Ar jums aišku, kas yra lietuviška tapatybė?

Ir taip, ir ne. Aišku todėl, kad jau kažkas yra padaryta, knygose surašyta istorija. Šiuo atžvilgiu tauta panaši į žmogų. Yra asmuo, kuris, jei yra gyvas, visuomet didesnis už tai, kas padaryta. Kai asmuo miršta, jo gyvenimas pasibaigia ir nebelieka to, ką jis gali padaryti. Norėdamas pamatyti save, nematai didžiojo aš, o tai, kas tavo padaryta.

Lietuva daug padariusi, ko jokia kita tauta nepadarys, todėl tapatumas mums garantuotas. Jei klausiate, kas yra lietuviškumas, žiūrėčiau į tai filosofiškai ir sakyčiau – tai kaip meilė. Klausimas, ar myli žmogų, ar jo savybę? Kartais mamos myli vaikus, kai jie praranda savo dvasines savybes ir kitiems tampa atgrasūs.

Žmonės myli vienas kitą būdami akli, prarasdami fizines savybes, tai kažkoks stebuklas. Bet svarbiausia, ką reikia išmokti lietuviams, tai ne meilė buvusiais istorijai, bet ištikimybė tam, kurį mylim. Jei mylime Lietuvą, reikia priimti ją tokią, kokia yra. Jei norime kažką keisti, nepakeisime po vieną. Visų galimybės ribotos.

Esate pasakęs, kad kiekvienai tautai reikia dviejų dalykų – kažko, kas žmones jungtų, ir gebėjimo keistis. Ar turime šiuos dalykus?

Kad neskambėtų kaip mano žodžiai, pacituosiu Blaise`ą Pascalį, kuris sakė – žmonės nekenčia vienas kito. Deja, tai tiesa. Mylimų žmonių skaičius gerokai mažesnis nei tų, kuriems mes abejingi. O kas yra tapatumas? Žmonės nuolatos ieško, kaip galima ir keistis, ir išlikti dar kažkuo, iš ko tave atpažintų.

Ar permainos keičia žmones? Manau, kad Lietuvoje dėl to ir kyla ginčai. Kai kurie nori permainų ir prigalvoja visokiausių žodžių – globalizacija, kosmopolizacija, industrializacija ir pan. Jie žiūri į ateitį, kurios nėra. Noriu pasakyti, kad ir tie, kurie žiūri į nesančią praeitį, ir tie, kurie žiūri į nesančią ateitį, nepadės išspręsti šių klausimų. Net nekyla klausimas, kad mums reikia mokėti išlaikyti tapatumą, nes kitaip nebus Lietuvos.

Reikia sugebėti ir keistis. Su šiuo iššūkiu susiduriame ne tik mes, bet šiuo atveju esame paskutinėse eilėse. Yra tautų, kurios išrinktos Dievo. Tiesa, tokia tauta tik viena. Galime tik pagalvoti, ką reiškia būti Dievo išrinkta tauta. Tai reiškia, kad tokia tauta neprapuls.

Toji Dievo išrinkta tauta – žydų. Ji viena drąsiausių, galinti išsisklaidyti po visą pasaulį, bet žinoti, kas ji yra. Ši tauta stumia į priekį naujoves, bet kartu žino, kad svarbiausia jų dalis yra praeityje. Manau, kad reikia pabandyti bent imituoti šią tautą.

Kaip mums sekasi tai daryti?

Manau, kad įvairiai. Dar tikrai galima kentėti, šioje šalyje ištverti, dar ne blogiausi laikai. Kai paskaitai Balio Sruogos „Dievų mišką“, tikrai matai, kad ne blogiausi laikai. Žmogus yra pavojinga bestija, įskaitant ir lietuvius. Juk „Dievų miškas“ nėra rašytojo fantazijos kūrinys, tai ne išgalvotas romanas, o tikrovė. Beje, knygoje aprašyta net ne pati baisiausia tų laikų tikrovės dalis.

Yra situacijų, kai sprogsta bomba, aplinkui laksto skeveldros, bet žmogus lieka sveikas. Tai manau, kad lietuviai tokie ir yra. Prasprūdome XIX a., kas yra stebuklas, kai reikėjo sukurti naują mažytę tautą. Tarpukaris turbūt buvo didžiausio pažeminimo laikas, kai net neturėjome Vilniaus.

Vėliau reikėjo iškęsti sovietmetį. Žinant, kokie tai buvo išbandymai, galima sakyti – ačiū Dievui, kad neblogai susitvarkėme. Tie 50 sovietmečio metų mus kažkokiu būdu veikia, bet nenoriu teigti, kad nesame išsivadavę iš sovietijos.

Visos tautos, dabar sudarančios Europą, XIX a. suprato, kad kiekviena gali būti kaip išskirtinis ir nepakartojimas asmuo. Kad galima būti autentišku, gyventi, kaip norisi. Vėliau paaiškėjo, kad tiems mažiukams, tokiems kaip mes, gyventi kaip norisi yra gan sudėtingas dalykas. Manau, kad šiandienos problema – mes nežinome, kaip norime gyventi.
Kaip įdomiai ir stipriai nuskambėjo, kad nežinome, kaip norime gyventi.

Pažiūrėkime į vidurines mokyklas ir universitetus. Mes nežinome, kokį žmogų norime išugdyti. Nežinome, kas yra išsilavinęs, išsiugdęs žmogus. Kai Lietuva kūrėsi, žmogaus sampratą garantavo katalikybė. Vėliau ši samprata atrodė represinė, reikėjo iš jos išsilaisvinti. Sovietų sąjunga kūrė naują žmogų, bet buvo sakoma, kad tik ateityje paaiškės, koks jis bus. Įsivaizduokite – formuoji žmogų ir nežinai, kokį. Tačiau mes gyvename tuo pačiu. Gyvename lūkesčiais, kad viskas susiklostys gerai. Tačiau jei nežinoma, kas yra geras ar blogas žmogus, negalima kalbėti apie pažangą.

Tuomet prasmę praranda ir kalbėjimas apie tai, kokia ta lietuviška tapatybė?

Norint kalbėti apie tapatumą, pagrindinis dalykas yra kalbėti apie žmogaus moralines savybes, apie dorybes. Tai pagrindinis žmogaus apibūdinimas. Šiuo metu lietuvius jungia nedorybių supratimas. Gerai, kad mus vis dar riša teisingumas, bet tai formalios taisyklės, o ne gėris. Tai, kas vyksta lietuvių sielose, palikta jų privačiam reikalui.

Neteisingai suvokiamas ir laisvas žmogus. Laisvas ne tas, kuris išsilaisvinęs. Laisvas tas, kuris, nepaisydamas išorinio spaudimo, savo genetikos ar kitų dalykų, žino, ko sau neleis. Taip pat žino, ko neleis, kad kiti jam darytų. Tai labai įdomus dalykas.

 

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.