Uždaryti

A. Jokubaitis: man skauda raumenis, kai matau kalbančius Lietuvos politikus

Kai kalba Lietuvos politikai, baisu, kad jie nepasakytų to, ką iš tiesų galvoja. Atrodo, kad jie meluoja, LRT KLASIKAI sako istorikas ir filosofas Alvydas Jokubaitis. Kaip teigia jis, panašu, kad laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi: „[…] bijau dėl savęs ir to, ką pasakysiu. Panašu, kad mums, filosofams, reikia užsidaryti atskiruose kambariuose ir kalbėti taip, kad mūsų negirdėtų visuomenė.“

– Jums buvo įteikta Stasio Šalkauskio vardo premija, tačiau savo kalboje neparodėte daug optimizmo. Kodėl?

– Kadangi premija buvo S. Šalkauskio, kalba ir sukosi apie jį. Lietuvoje taip jau nutinka, kad anksčiau gyvenę kūrėjai tarsi patraukiami į šalį. Kuriame naują visuomenę, o tų, kurie buvo anksčiau, mums nebereikia. Visi įpratę prie to, kad S. Šalkauskis buvo kultūros filosofas, tačiau sakyčiau, kad jis buvo ir vienas gyviausių politikos filosofų. Šiandieninis Lietuvos politinis gyvenimas neįkvepia optimizmo. Kai renki parlamentą, renki savęs atvaizdavimo priemonę. Tai, ką daro parlamentarai – visuomenės atvaizdavimas, kaip paveikslas. Ir dabartinis mūsų atvaizdas yra baisus, sunku ištverti ilgai į jį žiūrint. Taip yra ir literatūroje. Kai bandai joje rasti Lietuvą, tu jos nerandi. Kai bandai rasti Lietuvą dailės parodose, taip pat jos nerandi. Mes nesugebame savęs pamatyti. Turėjau svečią iš Anglijos, su juo buvome mūsų Nacionalinėje dailės galerijoje. Kai vaikščiojome 12-oje salėje, manęs paklausė – o kur Lietuva? Ten toks menas, kad nieko nebesimato. Pirmose salėse gali matyti šalį, atpažįstamus dalykus, o vėliau – nematai skirtumo, ar tai Kinija, Tanzanija, ar Lietuva. Mes per ilgai užsižaidėme nuo 1918 m., atsirado keistas santykis su kultūra. Mums visuomet reikėjo įrodyti, kad kažką sugebame – parašyti romaną, sukurti simfoninį kūrinį. Mes neva tai sugebame ir giriame vieni kitus, bet negyvename tuo, kas sukurta. Nėra daug kūrinių, kurie mums būtų tarsi duona kasdieninė. O mažiausias mūsų kūrinys per šimtą metų buvo politika.

– Tačiau minime valstybės šimtmetį…

– Tai skaudžiausia. Kyla klausimas, kiek nuoširdžiai minime šimtmetį, kai, praėjus vos dviem mėnesiams, turime tokius skandalus, kokių reikėtų labai paieškoti kitoje Europos valstybėje. Kažkas nesuderinta. Gal ši šventė tėra gražūs žodžiai, kai darome viena, sakome kita, o galvojame dar kitaip. Tai didelė problema. Mūsų žodžiai pradeda nieko nebereikšti. Nežinau baisesnio dalyko, kai žodžiai nieko nebereiškia. Iš kur kyla valdžia, jei žodžiai nieko nereiškia? Turime daug priemonių, tokių kaip interneto portalai, kur daug žodžių, bet akivaizdus jų nuvertėjimas. Lietuviai per šiuos 28 metus yra mažiausiai mąstantys visoje Europoje. Kai kartoji tai, ką esi išgirdęs iš kitų, nemąstai. Mąstymas yra tai, kai jauti, ką kitas žmogus kalba, matydamas naują reiškinį. Man skauda raumenis, kai matau kalbančius Lietuvos politikus. Bijau, kad jie nepasakytų to, ką galvoja. Man regis, kad jie meluoja. Už tų veidų yra kiti veidai.

– Šiandien žmonės nėra skatinami kritiškai mąstyti. Ką tai reiškia?

– Galiu pasakyti, ką matau. Kai į universitetą ateina pirmo kurso studentai, jie žino, kad yra laisvi, kritiškai mąstantys žmonės. Tačiau viskas baigiasi ties viena riba – jie nėra skaitę tam tikrų dalykų, neturi supratimo apie tai ir tiesiog negali. Tai, ką jie įsivaizduoja esant kritiniu mąstymu, nėra toks mąstymas. Aš esu iš filosofų cecho. Filosofija – vienas svarbiausių Vakarų kūrinių nuo pat graikų laikų. Tai savaime laisvas mąstymas. Tačiau pastaruosius dvejus metus Lietuvoje aš tikrai bijau dėl savęs, dėl to, ką pasakysiu. Panašu, kad mums, filosofams, reikia užsidaryti atskiruose kambariuose ir kalbėti taip, kad mūsų negirdėtų visuomenė. Pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda daug fanatikų, politiškai korektiškų asmenų, iš anksto žinančių visus atsakymus. Jie tik ir laukia progos, kad parodytų savo kelių tezių išmanymą, kad tave apkaltintų. Anksčiau su tuo nebuvau susidūręs. Panašu, kad tikros laisvės laikotarpis baigėsi ir dabar viešojoje sferoje kai kurie tiesiog nenori laisvai mąstyti. […] Tačiau filosofijos malonumas tai, kad kai ji prisiliečia prie pasaulio, kurį turi, jis pradeda griūti, nebėra toks tvirtas. Protas yra daug lankstesnis nei atrodo mūsų politikams, bet neleidžiama, kad į visuomenę ateitų nauja mintis. Visi pasidalijo į sektas. Svarbiausia, kad niekas nenori giliai mąstyti ir turi savo tikėjimo tiesas. Visi gina savo tiesas vienas nuo kito. Daug kalbama „Facebooke“, bet man atrodo, kad „Facebookas“ yra melas.

– Gal tai normalu, nes „Facebookas“ buvo sugalvotas tiesiog kaip priemonė studentams bendrauti?

– Greičiausiai. Buvau nustebęs, kad Šventajame Rašte užfiksuota mintis, kad visi žmonės veidmainiai. Dabar galima sakyti, kad visi žmonės „feisbukiniai“. Pats neturiu paskyros šiame tinkle, nes man regis, kad ir taip esu veidmainis. Jei dar reikėtų veidmainiauti „Facebooke“, būtų slogu. Dar nesuprantu, kodėl jauni žmonės patys save fotografuoja. Tai labai įdomus reiškinys, kai žmonės nori pameluoti kitiems patys pasidarydami savo autoportretus.

– Gal ir tai mūsų prigimtyje?

– Taip, bet prigimtyje ir kita to pusė – kai susirenkame kartu, pamatome ar pajaučiame, kas yra už kaukių, tas kitas žmogus. Matėme, kaip sugriuvo Lietuvos partijos, nes jos atrodė vienaip, o paaiškėjo, kad už viso to – kitokie žmonės. Tai rimta pamoka Lietuvai. Dabar mes neteisingai suvokiame, kas yra žmogus.

Parengė Virginija Sližauskaitė.

 

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.