Uždaryti

A. Jokubaitis. Kodėl tautos balsas nėra Dievo balsas?

Tikintys žmonės gali būti sociologais, tačiau negali pripažinti, kad viskas yra iš visuomenės. Pranašo Jeremijo žodžiais, „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi“ (Jer 17: 5). Tikintieji žino ribą, už kurios nustoja galioti socialinis determinizmas. Modernieji sociologai domisi tik su visuomene tapatinamu žmogumi. Tai ne tik mokslinis, bet ir politinis įsitikinimas.

Garsusis Rousseau vox populi, vox Dei, tik kitais žodžiais, kalba apie Dievo nebuvimą. Tai svarbus demokratijos aspektas. Modernieji demokratai ne tik atmeta Dievą, bet ir mažai kalba apie tai, ką krikščionys vadina „vidiniu žmogumi“. Teiginys apie Dievui prilygstančią liaudį sociologijos balsą prilygina demokratijos balsui. Sunku įsivaizduoti atstovaujamąją demokratiją, kurios šalininkai Dievo nenorėtų pakeisti rinkėjų balsais. Demokratija pakeitė monarchiją, o reitingų sociologija turi pakeisti teologiją. Liaudies balso pavertimas Dievo balsu reiškia besikeičiančių tautos nuotaikų, troškimų ir įspūdžių valdžios įsigalėjimą. Modernioji demokratija viską padaro žmogišku, pernelyg žmogišku. Trisdešimt posovietinių metų rodo demokratijos atitrūkimą nuo žmogaus. Nesibaigiantys skandalai rodo žmogaus prigimties silpnumą, tačiau kaltinama tik visuomenė. Platonas politines santvarkas suskirstė pagal žmogaus sielos dalis. Posovietinei demokratijai užtenka sovietinio žmogaus. Modernieji demokratai neturi žmogaus prigimties sampratos. Ši santvarka iš žmogaus gali padaryti bet ką – komunistą, liberalą, maoistą ar nacionalistą. Demokratinė visuomenė neturi savo asmens sampratos. Lietuviškas „asmuo“ paslepia faktą, kad jo lotyniškas atitikmuo persona reiškia kaukę. Romėnai iš už aktoriaus kaukės sklindančio balso skambėjimą – per-sonare – apibūdino persona sąvoka. Lietuvoje dažniau kalbama apie individą, o ne asmenį, ir tai tik apsunkina demokratijos supratimą. Kalbant apie demokratinės politikos ir asmens santykį, būtina neužmiršti, kad susitinka dviejų skirtingų epochų sąvokos. Antikos laikų žodis politika susitinka su krikščionių persona. Demokratinė visuomenė yra kaukių teatro spektaklis.

Būnant sąžiningu, reikia pripažinti, kad demokratinis liaudies balsas nėra Dievo balsas. Liaudis, kaip rodo Lietuvos patirtis, nuolatos yra nepatenkinta savo pačios išrinktais atstovais. Prabėgus metams ar dviem po eilinių rinkimų ji yra skaudžiai suklydęs dievas. Teologijos požiūriu, tai kvailas dievas. Tačiau tikras Dievui niekada nėra kvailas. Tai reiškia, kad liaudis negali atlikti jai priskiriamo Dievo vaidmens. Ji nuolatos klysta ir susimauna, o Dievas to nedaro. Dabartiniai demokratinių visuomenių piliečiai save ir kitus apgaudinėja optimistiniais žmogaus prigimties aiškinimais. Norint suprasti žmogaus prigimtį, būtinai reikia pesimizmo. Kaip nebūtų skaudu, politika neįsivaizduojama be šventose knygose dažnai minimo žmogaus kvailumo. Vienos politinės ideologijos atstovai kitų ideologijų atstovus vadina kvailiais. Politika yra kaltinimų kvailystėmis vieta. Vadovaudamiesi savo protu žmonės vienas kitą vadina idiotais, o kai to nedaro, ir siūlo gerbti visus žmonių įsitikinimus, tai atrodo nemažiau idiotiškai, negu pliuralizmo negerbiančių žmonių kvailumas. Demokratija negali įveikti nuo jos nepriklausomo žmogaus silpnumo.

Politiką sunku suprasti be žmogaus iracionalumo, kvailumo ir idiotizmo temos. Tai dabartinių politikų ir politikos mokslininkų apeinama tema. Demokratams atrodo, kad kvailumas žuvo kartu su demokratine revoliucija. Naujasis testamentas pilnas samprotavimų apie žmogaus kvailumą. Tačiau demokratinių visuomenių piliečiams atrodo, kad kvaili žmonės gyvena už demokratijos ribų. Jie nepagrįstai atmeta samprotavimus apie kvailumą. Modernusis mokslas pašalino išmintį, be kurios neįmanoma apibrėžti kvailumo. Demokratijos žmogus nenori būti idiotas, graikiška šio žodžio prasme, apibūdinančia žmogaus nesugebėjimą gyventi visuomenėje. Šiandien demokratinio žmogaus idiotizmas stiprėja dėl jo per didelio susitapatinimo su visuomene. Politikoje idiotizmas nebūtinai reiškia tik blogą valdymą ir pavaldinių nepasitenkinimą. Galimos ir kitos politinio idiotizmo formos, kai, tarkime, idiotais ( ne psichiatrine žodžio prasme) tampa padorūs žmonės. Piliečiai klausia, kodėl jų išrinkti politikai juos laiko idiotais. Šis klausimas numato tam tikrą požiūrį į žmogų. Pripažinus žmogaus kvailumą, vox populi, vox Dei netenka prasmės.

Graikams idiotu buvo toliau savo asmeninių interesų matyti nesugebantis žmogus. Dabartiniai demokratai kuria naują – didelio žmogaus ir visuomenės sutapatinimo – idiotizmą. Sąžiningas ir padorus demokratinės visuomenės pilietis šiandien nesunkiai gali būti pavadintas idiotu. Dėl kažkokios nerašytos taisyklės graikiškas idiōtēs išnyko iš padoraus politinio diskurso. Demokratai tapo išmintingesni net už Dievą. Krikščionys žino, kad pasaulio išmintis dažnai yra kvailystė. Apaštalo Pauliaus žodžiais, „girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (Rom 1:22). Krikščionybė yra daug atviresnė žmogaus kvailumui, negu demokratija. Žinant žmogaus kvailumą, jis negali būti tapatinimas su Dievu. Po kažkieno užrašu „Dievas mirė. Nietzsche“ buvo užrašyta „Nietzsche mirė. Dievas“. Dabar kažką panašaus reikia padaryti su demokratų vox populi, vox Dei. Po žodžiais „liaudies balsas, Dievo balsas“ reikia užrašyti „Dievo balsas, liaudies balsas“. Tai nebūtų koks nors demokratijos kaip santvarkos pažeminimas. Veikiau priešingai – tikrovės pripažinimas.

Niekas neįrodė, kad Dievas yra mūsų kūrinys. o ne mes esame Jo idėja. Krikščionys žino, kad niekas, išskyrus Kristų, nėra matęs Dievo. Daug blogesnis yra demokratinės tautos kaip politinio suvereno epistemologinis statusas. Niekas nėra matęs į demokratinių valstybių konstitucijas įrašyto moderniojo viešpaties – tautos. Į demokratinius rinkimus ateina tik atskiri piliečiai. Tauta niekada visu ūgiu neapsirodo žmonėms. Tai vienintelis šios mistinės būtybės panašumas į Dievą. Visa kita yra tik kvailas Dievo ir žmogaus lyginimas, žmogiškąjį kvailumą paverčiantis teisinėmis fikcijomis. Net jeigu demokratijai nėra alternatyvos, ji nei iš tolo nepanaši į Dievą. Nuo šio kvailo palyginimo prasideda kelias į daugybę kitų neadekvačių šios santvarkos savęs vertinimų. Demokratams kaip niekam kitam reikia prisiminti žmogaus kvailumą, kaip tai daro krikščioniškoji minties tradicija. Būtina įsiklausyti į vieno Fiodoro Dostojevskio apsakymo veikėjo žodžius – „juk žmogus kvailas, fenomenaliai kvailas“. Akivaizdu, kad žmonės nenustoja daryti niekšybių vien todėl, kad gyvena demokratinėse visuomenėse. Kvailumas yra gilesnis už demokratiją. Kvailai atrodo visuomenė, kurios piliečiai apie krepšinį žino daugiau, negu žmogaus prigimtį.

Alvydo Jokubaičio pranešimas skaitytas gegužės 11–13 d. vykusioje Stasio Šalkauskio išminties šventėje Šiauliuose.

Perspausdinta iš LRT.lt