Uždaryti
2020-03-28 14:26:26
2020-03-16 00:00:00

Karantino laikotarpiu: Fizinis patekimas į VU biblioteką (centrinė biblioteka, MKIC, fakultetų skaityklos) yra negalimas. Delspinigiai karantino laikotarpiu nebus skaičiuojami – pasilaikykite knygas. Naudokimės el. ištekliais.
Visais klausimais prašome kreiptis el. paštu infostalas@mb.vu.lt (į užklausas atsakome darbo dienomis nuo 8 iki 22 val.)

2020-03-28 14:26:26
2020-03-12 00:00:00

Pagal VU sprendimą kontaktinis studijų procesas stabdomas iki balandžio 13 d. imtinai. Prašome sekti informaciją per VU TSPMI Facebook paskyrą ir tikrintis universiteto el. paštus bei E-mokymų sistemą.

Daugiau informacijos rasite čia

Ieva Koreivaitė. Kas vėl vyksta ES pasienyje? Pabėgėlių krizė tęsiasi

Nors COVID-19 naujienos užgožė visus kitus įvykius, vis dėlto badas Jemene, Kašmyro blokada, Sirijos konfliktas ir pabėgėlių krizė prie pietinės ES sienos tebevyksta. Tiesa, ši pabėgėlių krizė sena, trunka jau 9 metus, bet neleidžia apie save pamiršti – ji banguoja.

Pirmoji didelė banga buvo 2015 m. vasarą, kai ES sienas kirto apie 1,1 mln. migrantų, o prieš kelias savaites, 2020 m. pavasarį, prasidėjusius neramumus prie ES sienų galima laikyti antra kylančia šios krizės banga. Bendrai Sirijos pabėgėlių krizė yra viena stambiausių humanitarinių katastrofų, sukūrusi didžiausią pabėgėlių bendruomenę šiandieniniame pasaulyje. Ši krizė tampa iššūkiu ES ir kalbama ne apie biudžeto išlaidas. Pabėgėlių krizės akivaizdoje ES turi persvarstyti idealistinį pasakojimą apie save bei įvertinti savo santykį su tarptautine teise. Negana to, šio pavasario krizė reikalauja sprendinių, kurie neatsiejami nuo ES iniciatyvų ir negali apsiriboti ES sienų apsauga, į ką pastaraisiais metais buvo itin daug investuojama.

2020 m. pavasario pabėgėlių krizės priežastys – kodėl atsivėrė Turkijos durys?

2020 m. pabėgėlių krizės priežastis galima vertinti paprastai – nuo 2011 m. Sirijos Arabų Respublikoje vyksta pilietinis karas ir suintensyvėję kariniai veiksmai Sirijos Idlibo provincijoje generuoja pabėgėlių srautus prie ES sienų. Taip siūloma suprasti šią krizę, bet ar tai tikslu?

Neabejotinai, egzistuoja nesibaigiančių karinių veiksmų Sirijoje ir pabėgėlių krizės ryšys. Iš 22,5 mln. Sirijos gyventojų skaičiuojama apie 400 tūkst. žūčių; daugiau nei pusė Sirijos populiacijos, t. y. 13,1 mln. neteko nuolatinės gyvenamosios vietos. Iš jų apie 5,6 mln. kirto Sirijos sienas į aplinkines arabų valstybes, 5 mln. buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Libane prieglobsčio paprašė virš milijono sirų, Libane – apie 700 tūkst., Turkijoje – 3,6 mln., ir šis skaičius Turkijoje kasmet auga 100 tūkst. vien dėl gimstamumo. Taigi sirai šiuo metu sudaro didžiausią pabėgėlių bendruomenę pasaulyje ir skaičiumi aplenkė seniausią ir didžiausią palestiniečių pabėgėlių bendruomenę. [Duomenys imti iš Jungtinių Tautų Pabėgėlių Agentūros]

Pilietinis karas Sirijoje tęsiasi. Sirijos šiaurės vakarų Idlibo provincijoje, esančioje palei Turkijos sieną, vyksta kariniai veiksmai. Provincijoje, kurios plotas tik kaip dešimtadalis Lietuvos – 6 tūkst. kv. km, gyvena tiek pat žmonių, kiek Lietuvoje, – apie 3 mln. sirų, iš jų tik kiek per 1 mln. yra vietiniai provincijos gyventojai, likę – Sirijos opozicijos kovotojai su šeimomis ir šalininkais. Į šią jie provinciją atsitraukė stumiami Sirijos diktatoriaus Basharo al-Assado režimo pajėgų. Idlibo provincijoje saugumą garantavo Turkijos ir Rusijos paliaubų sutartis ir deeskalacijos zonos sukūrimas. Vis dėlto Idlibas yra kalėjimas po atviru dangumi. Visos provincijos sienos blokuojamos – Turkija neįsileidžia norinčių bėgti iš Idlibo. Humanitarinė parama provincijai teikiama vangiai, nes nuo 2019 m. pradžios jos saugumo kontrolę perėmė džihadistinė organizacija Hayat Tahrir al-Sham. Ši apie 20 tūkst. narių turinti salafistinė skėtinė organizacija yra priešiška „Islamo valstybės“ organizacijai, priešiška Assado režimui ir priešiška nuosaikiems Sirijos sukilėliams (nors Sirijos pilietinio karo pradžioje kovojo opozicijos pusėje, bet galiausiai atsiskyrė ir suformavo nepriklausomą jėgą). Idlibo istorija darosi panaši į palestiniečių Gazos Ruožo, kurį kontroliuoja teroristine organizacija įvardijama „Hamas“ ir kuriame humanitarinės sąlygos dėl Izraelio blokados, anot Pasaulio sveikatos organizacijos, yra netinkamos gyventi.

Šių metų pradžioje Assado režimas ir Rusija suintensyvino puolimą prieš sukilėlius Idlibo provincijoje ir susidūrė tiesiogiai su Turkijos pajėgomis, saugančiomis provinciją. Nuo metų pradžios jau skaičiuojama apie 1000 civilių mirčių. Pastarosiomis savaitėmis Assado ir jį remiančios Rusijos pajėgos bombardavo Idlibo provincijos pabėgėlių stovyklas, mokyklas, turgus ir ligonines, net ir tas, kurios yra saugomos Jungtinių Tautų. Kitaip tariant, vykdė karo nusikaltimus. Turkija sunerimo, nes suintensyvėjusi kova Idlibe gali sugeneruoti dar bent kelių šimtų tūkstančių pabėgėlių bangą iš Sirijos į Turkiją. Vis dėlto tai dar nevyksta, Turkijai pavyksta blokuoti Sirijos sieną.

Taigi, nors 2020 m. pabėgėlių krizę Turkija siekia susieti su situacija Idlibo provincijoje, tai nėra pagrindinė dabartinės krizės prie ES sienų priežastis. Geriausiu atveju – tai paskutinis lašas į Turkijos prezidento Erdogano kantrybės taurę santykiuose su ES; galbūt jo isteriška reakcija į tiesioginį karinį susidūrimą su Rusija Idlibe, bet ne pagrindinė priežastis. Pabėgėlių krizę sukėlė Turkijos strateginis sprendimas Sirijos pabėgėlių problemą padaryti ne tik Turkijos, bet ir ES problema bei priversti ES bendradarbiauti su Turkija. Dėl to naujas kovo 5 d. susitarimas tarp Rusijos prezidento Putino ir Turkijos prezidento Erdogano dėl paliaubų Idlibe ES pabėgėlių krizės prie ES sienų neišspręs. Erdoganas kovo 9 d. susitikime su ES lyderiais pabrėžė, kad nė viena ES valstybė negali leisti sau prabangos išlikti abejinga šiai krizei. Kitaip tariant, Erdoganas neplanuoja ES valstybėms leisti pamiršti Sirijos pabėgėlių klausimo.

Kokie yra Turkijos strateginiai interesai?

Pirmiausia, Turkija reikalauja laikytis 2016 m. Briuselio ir Ankaros susitarimo. Turkija savo sutarties dalį įvykdė – dar tais pačiais 2016 m. sustabdė pabėgėlių migraciją. Pavyzdžiui, pernai tik 123 tūkst. asmenų pasiekė Italiją, Kiprą, Maltą, Graikiją ir Ispaniją. Europos Komisijos duomenimis, nelegalios migracijos skaičiai sumažėjo 97 proc.

Manais už pabėgėlių srauto į ES sustabdymą, Turkija 2016 m. sutartimi paprašė:

– peržiūrėti muitų sąjungos susitarimus;

– įvesti bevizį režimą su ES turkų piliečiams;

– atnaujinti derybas dėl stojimo į ES;

– suteikti finansinę paramą pabėgėliams išlaikyti;

– pažeidžiamiausius Sirijos pabėgėlius perkelti į ES valstybes.

Nė vieno iš šių punktų ES iki galo nevykdo. Turkijai nerimą kelia tai, kad naujame 7 metų ES biudžete, vadinamame Daugiamete finansine perspektyva, nei Europos Komisija, nei nacionalinės vyriausybės neskyrė biudžeto dalies ES sienų apsaugai, šiuo atveju, tai būtų ir paramai pabėgėliams Turkijoje. Ypač stiprias nacionalistines linijas palaikančios valstybės kaip Lenkija, Vengrija, o ir Lietuva, turėjo inicijuoti sienų apsaugos finansavimą, vis dėlto to nedarė.

ES pozicija rodo du dalykus: kad 2015 m. vasarą, kai ES sienas kirto 1,1 mln. prieglobsčio prašančių asmenų, ES buvo pasiryžusi pažadėti tai, ko nesiruošė įgyvendinti. Antra, tai signalizuoja Turkijai, kad tęstinės paramos ji neturėtų tikėtis. Beje, ES politikų kalbos, smerkiančios Turkijos sprendimą pabėgėlius paversti ginklu, taip pat rodo, kad ES nelinkusi nusileisti ir imasi propagandinių priemonių.

Turkijos nepasitenkinimą galima suprasti. 4,1 mln. pabėgėlių šalyje sudaro apie 5 proc. Turkijos populiacijos. Palyginimui: tai tas pat, kas Lietuvą pasiektų 150 tūkst. – Klaipėdos dydžio – pabėgėlių banga. Nekalbant apie visuomenines įtampas, tai ir didžiulė finansinė našta. Turkijai šių pabėgėlių išlaikymas, teigiama, jau kainavo 30 mlrd. eurų, tad ES pažadėta 6 mlrd. eurų suma, kurios išmokėjimas stringa, nėra didelė.

Antra, Turkija nori ES paramos strateginio pabėgėlių krizės sprendimo paieškoms.

Turkija 2019 m. spalį pradėjo šiaurės Sirijos uolimą. Ji siekė nustumti šiaurės Sirijoje gyvenančius kurdus į šalies gilumą ir sukurti 30 km saugumo zoną, į kurią tikėjosi perkelti bent 1–2 mln. pabėgėlių bei garantuoti jiems apsaugą nuo Assado režimo. Erdogano deklaruojamais ketinimais buvo galima suabejoti. Įtariama, kad Turkija vykdo demografinę inžineriją Sirijos šiaurėje ir siekia nuo savo sienos nustumti grėsme įvardijamus kurdus ir ten perkelti arabakalbius sirus. Taip pat Turkijos ketinimai tarptautinei bendruomenei neatrodė patrauklūs, nes turkų pajėgų ir samdinių pajudėjimas į šiaurės Siriją buvo ne tik brutalus (nevengė civilių aukų), bet ir sunaikino autonomiško Sirijos Kurdistano – Rožavos – idėją. Rožavos kurdai buvo JAV ir jungtinių pajėgų pagrindiniai sąjungininkai Sirijos konflikte. JAV nusišalino nuo šio Turkijos puolimo komentavimo, o ES Turkijos agresiją griežtai pasmerkė. Turkija į tokią nesupratingą ES poziciją sureagavo itin skaudžiai ir garsiai. Anot Erdogano, jis bandė išspręsti pabėgėlių krizę ir atitraukti pabėgėlius nuo ES sienų.

Turkija nori tarptautinės karinės paramos ir stabilizuojant Idlibą. Tą parodo Turkijos kreipimasis į JAV dėl gynybinės sistemos dislokavimo. JAV šio prašymo nepatenkino, tikėtina, baimindamasi tiesioginės JAV konfrontacijos su Rusija.

Kovo 9 d. Erdoganas susitiko su NATO generaliniu sekretoriumi Stoltenbergu ir pateikė 10 punktų reikalavimus, tarp kurių yra NATO oro pajėgų pagalba Sirijos ir Turkijos pasienyje, daugiau žvalgybinių lėktuvų bei dronų, daugiau laivų rytinėje Viduržemio jūros dalyje ir t. t.

Turkija investuoja didelius resursus valdydama pabėgėlių krizę, bet kartu siekia ir savo strateginių interesų: susikurti saugų barjerą nuo Sirijos kurdų bei gauti privilegijų santykiuose su ES. Reikėtų nepamiršti ir to, kad pabėgėliai Turkijoje nenori likti, jie tikisi keliauti į ES. Tad prievarta juos stabdanti Turkija nenori to daryti be pagalbos ir, atrodo, be atlygio.

Situacija prie ES sienų

Vasario pabaigoje (28 d.) Turkija atvėrė savo sieną su ES valstybėmis Graikija ir Bulgarija, tad dabar yra situacija, kurią vadiname 2020 m. pabėgėlių krize. Graikija ir Bulgarija savo ruožtu militarizavo pasienio ruožą, naudoja ašarines dujas ir jėga bando atstumti bandančius pereiti sieną. FRONTEX (Europos pasienio ir pakrantės linijos apsaugos agentūros) šiuo metu mobilizuoja 1500 pareigūnų pajėgas Graikijos pasienyje. Turkija taip pat atsiuntė tūkstantį specialiųjų policijos pajėgų, kurios neleistų pabėgėliams grįžti atgal į Turkiją. Skaičiuojama, kad apie 13–18 tūkst. (prognozuojama, artimu metu skaičius išaugs iki 30 tūkst.) pabėgėlių įstrigo tarp dviejų valstybių pasienio ruože ties Turkijos miestu Edirne.

Nors ES nuo 2007 iki 2014 m. investavo apie 2 mlrd. eurų į sienų apsaugą, vis dėlto dalis pabėgėlių sėkmingai kirs sieną, nes pasienio ruožas yra ilgas ir turi daug perėjų. Gali būti, kad matysime panašius vaizdus, kaip 2015 m., kai prie Kroatijos–Bosnijos ar Vengrijos–Serbijos sienos vyriausybės naudoja jėgą stabdydami žmonių srautus.

Pažeidžiama yra ne tik ES žemyninė siena, bet ir Graikijos salos, į kurias pabėgėliai plaukia Egėjo jūra valtimis. Pavyzdžiui, Lesbo saloje esančiose pabėgėlių stovyklose, kuriose galima sutalpinti iki 3 tūkst. pabėgėlių, čia jų – 23 tūkst. Tai kelia didžiules įtampas salų visuomenėse. Graikijos nacistinės partijos „Auksinė aušra“ šalininkai ne tik inicijuoja protestus, ir jie jau vyksta, bet ir pažadėjo išpuolius prieš atvykstančius. Turint omenyje tai, kad dešiniųjų radikalizmas ES pastaraisiais metais eksponentiškai augo ir dabar skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje nusineša 4 kartus daugiau civilių aukų nei musulmonų radikalizmas, galima tikėtis kur kas daugiau smurto prieš pabėgėlių bendruomenę nei 2015 m.

Graikijos ir Bulgarijos politikai prieš kameras sako atgrasančias kalbas. Graikija planuoja statyti vandens sieną, kuri apsaugos 5 pažeidžiamiausias salas. Žemynines sienas bus bandoma apsaugoti spygliuotomis tvoromis. Stengiamasi visomis įmanomomis priemonėmis informuoti pabėgėlius, kad Graikijos ir Bulgarijos sienos lieka uždarytos. Graikija taip pat žada apriboti prieglobsčio prašančių rėmimą piniginėmis išmokomis bei prašys palikti gyvenamuosius būstus. Taip Graikija tikisi tapti mažiau patraukli pabėgėliams.

Pasekmės ES – turėsime rasti pabėgėlių krizės sprendinius

Kyla klausimas, ar pabėgėlių krizė išsispręstų, jei Sirijos pilietinis karas baigtųsi? Gal būtent į šį tikslą turėtų investuoti ES, o ne gydyti karo simptomus – koncentruotis ties pabėgėlių krize. Neabejotinai, Merkel, Macronas, Putinas, Erdoganas turi, kaip ir buvo planuota, sėsti prie derybų stalo ir bandyti sustabdyti konfliktą Sirijoje. Vis dėlto kodėl sirai nenori grįžti į Sirijos dalį, kurioje Assado režimas yra užtikrinęs saugumą?

Atsakymas paprastas – dažnu atveju ne nenori, o negali. Arabų pavasario, praūžusio per Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus, metu prasidėjo masiniai pilietiniai protestai prieš diktatorišką Assado režimą, virtę ginkluotu konfliktu. Suirutė šalyje leido į Sirijos teritoriją iš Irako pusės įsiskverbti „Islamo valstybės“ organizacijai. Vienokių ar kitokių interesų vedami Sirijoje atsirado Iranas, Rusija, JAV, ES ir Saudo Arabija. Konfliktas įsisiūbavo, ir jį laimėjęs (jei taip galima sakyti) Assado režimas opozicionierius mato kaip tėvynės išdavikus, kurie užkūrė šį pragarą. Galima pateikti daug įrodymų, kad Assadas vykdo demografinę inžineriją. Taikomos priemonės, kurios turi sureguliuoti teisę į nuosavybę, atitinkamai ir teisę grįžti taip, kad sirams ar bent jų daliai, kurie bėgo nuo Assado režimo, nebūtų galimybės grįžti. Assadas siekia sukurti palankią režimui visuomenę.

Kitas klausimas, kodėl sirai bėga būtent Turkijos kryptimi ES sienų link ir ar įmanoma juos (bent jau Idlibo pabėgėlius) nukreipti kita linkme?

Tai būtų sunku padaryti vien dėl Idlibo lokacijos. Vis dėlto Persų įlankos šalys yra uždariusios sienas: Saudo Arabija, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, JAE, Omanas, Izraelis pabėgėlių neįsileidžia. Libane ir Jordanijoje stovyklos perpildytos, tik apie 8 proc. pabėgėlių patenka į stovyklas, kiti gyvena be teisės dirbti pačiomis sudėtingiausiomis išgyvenimo sąlygomis. Irake suirutė, o ir dar visai neseniai vyko ir ginkluotas konfliktas, čia savo valstybę plėtė IS. Kitos didžiosios valstybės, aktyviai veikusios Vidurio Rytuose, nuo krizės nusišalina. JAV 2017 m. sustabdė Sirijos pabėgėlių perkėlimą, Kanada sutiko priimti 1300 pabėgėlių, Rusijos indėlis taip pat apsiriboja maždaug 7 tūkst. Tad vienintelė kryptis buvo ir išlieka Turkija.

Beje, pabėgėliai ar ekonominiai migrantai?

Net ir perspektyvios krypties pasirinkimas nepadaro bėgančių sirų ekonominiais migrantais. JTO Pabėgėlių agentūros duomenimis, 5 mln. sirų yra registruoti kaip pabėgėliai. Pagal 1951 m. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso, pabėgėlis yra asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Taigi ne tik karas tėvynėje yra sąlyga įgyti pabėgėlio statusą.

Asmenims, kuriems nepriklauso pabėgėlio statusas, bet jie negali būti išsiųsti atgal į tėvynę, nes ten vyksta karas, kankinimai ar kiti žmogaus teisių pažeidimai, taikomas asmens neišsiuntimo principas į šalį, kurioje grėstų pavojus jų gyvybei ar sveikatai. Tokiems asmenims suteikiama kita tarptautinės apsaugos forma – papildoma apsauga.

Priešingai, ekonominiai migrantai yra asmenys, kurie patys pasirinko migruoti, jiems negresia persekiojimas ir kurių šalyje karas nevyksta. Jei pabėgėliai turi ekonominių preferencijų, dėl to jie netampa ekonominiais migrantais. Tiesa, iš Turkijos į ES siekia patekti ne tik sirai, bet ir afganai bei pakistaniečiai. Kadangi jų šalyje karas nevyksta, jų atvejai dėl jiems gresiančio pavojaus tėvynėje turėtų būti individualiai nagrinėjami. Čia svarbu pasakyti, kad pačią krizę vadinti migracijos krize nėra tikslu, tai vis dėlto pabėgėlių krizė, nes didžioji dalis į ES siekiančių patekti asmenų turi arba gali įgyti pabėgėlio statusą.

Koks turi būti ES indėlis į sprendinius?

Galima būtų idealistiškai teigti, kad reikėtų laikytis tarptautinės teisės, atverti sienas ir įsileisti visus prašančius prieglobsčio. Beje, ES ir Turkijos 2016 m. susitarimas ir ES sienos užvėrimas pažeidžia 1951 m. JT Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso, o šiandieninė situacija prie sienos – ES Pagrindinių teisių chartijos 19 str., sakantį, kad kolektyvinis išvarymas yra draudžiamas. Vis dėlto sutariama, kad nekontroliuojama masinė migracija būtų problemiška.

Antras variantas būtų pratęsti ES finansinę paramą Turkijai. Beje, 1979 m. Ženevoje buvo sutarta teikti paramą tranzito valstybėms, šiuo atveju tai Turkija. Greta finansinės paramos ES turėtų užverti sienas nelegaliai migracijai, bet atverti legaliai. Ką tai reiškia?

Po 2015 m. krizės ES užvėrė sienas tiek nelegaliai, tiek legaliai migracijai. Nors buvo pažadėta reguliariai perkelti pabėgėlius, per 5 metus perkėlimų skaičius neviršijo 25 tūkst. Užvertos sienos legaliai migracijai reiškia masinę nelegalią migraciją, kuriai nepasiruošta ir kuri nėra kontroliuojama. Į pasienio valstybes nuolat atvyksta nelegalūs imigrantai. Dublino susitarimai sako, kad kirtę ES sieną asmenys turi būti sulaikomi pirmoje valstybėje, į kurią pateko. Tad pasienio valstybėms teko prisiimti didžiulę naštą, tuo tarpu likusios ES valstybės negalėjo susitarti arba sutikti su pabėgėlių perkėlimo kvotomis, nes migracijos problema iš esmės buvo ignoruojama. Vis dėlto toliau jos ignoruoti nepavyks, nes a) ES pasienio valstybės diskredituoja ES santykį su tarptautine teise; b) jos Erdogano siūlymu (kovo 8 d. Erdoganas kalboje pasakė: „Ei, Graikija, jūs irgi atverkite vartus migrantams ir nusimeskite šią naštą“) gali atverti savo sienas ir praleisti norinčius judėti gilyn į ES.

Išeitis būtų sukurti prielaidas legaliai kontroliuojamai migracijai. Ši išeitis dažniausiai minima kaip nelegalios migracijos visame pasaulyje prevencinė priemonė. Pabėgėliai turėtų būti reguliariai perkeliami iš Turkijos bei pasienio valstybių į kitas ES valstybes. Tiesa, nors toks pasiūlymas skamba kaip idealistinis, jis toks nėra. Idealistiška yra manyti, kad Turkija savanoriaus valdydama krizę be visapusiškų ES investicijų.

Bet kuriuo atveju, būtina vykdyti programas, kurios motyvuotų pabėgėlius likti Turkijoje. Šiuo metu pabėgėliai Turkijoje patiria didelį maisto ir būsto nepriteklių, šaltis ir ligos taip pat yra problema (galima tik įsivaizduoti, jei perkrautose stovyklose prasidėtų COVID-19 epidemija). Stovyklose fiksuojama žmogaus teisių pažeidimų, nekalbant apie žmogaus orumą, pabėgėliai neturi teisės dirbti ir save išlaikyti.

Vaizdingai jų situacija apibūdinama kaip šių dienų vergija, nes jie įsitraukia į menkai apmokamą nelegalų darbą. Taigi pirmoji priemonė yra teisės į darbą suteikimas. Šiuo metu Turkijoje iš 2,2 mln. galinčių dirbti pabėgėlių, Turkija legaliai įdarbina tik 2 proc. Vienas iš tokios priemonės skatinimo pavyzdžių galėtų būti ES ir Jordanijos susitarimas, kurio pagrindu Jordanijos įmonės, įdarbinančios pabėgėlius, turi geresnį priėjimą prie ES vidaus rinkos. Panašios ir agresyvesnės priemonės su ES pagalba turėtų būti taikomos Turkijoje. Pavyzdžiui, pasiūlyti Turkijai prekybos koncesijas mainais į Sirijos pabėgėlių įdarbinimą.

Dar viena priemonė turėtų būti vaikų ir paauglių edukacija. Pusė pasaulio pabėgėlių yra vaikai. Turkijos statistika panaši. Turkijoje ES šiuo metu finansuoja apie 600 tūkst. sirų vaikų mokymą mokyklose, 1,7 mln. sirų gauna socialinę paramą. Ši ir kitos programos baigiasi vasaros pabaigoje ar metų pabaigoje ir nebus pratęstos. Ekspertai siūlo paramos pratęsimo programas matyti ne kaip morališkai motyvuotas, o kaip realpolitik sprendimus, kurie sustabdys sirų šeimas judėti ES link vien dėl galimybės suteikti vaikams išsilavinimą.

Tokios pat programos reikalingos ir sveikatos apsaugai, nekalbant apie kultūrinio gyvenimo kūrimą.

Taigi situacija ir jos sprendiniai yra žinomi. Artimiausi mėnesiai turi parodyti, ar ES valstybių vadovai bandys spręsti šią krizę ir kaip tai bus daroma.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.