Uždaryti

Filosofas V.Bartninkas – apie studijas Kembridže, mūsų švietimo sistemą ir požymius, kaip atpažinti filosofą

Ankstų spalio rytą Vilius Bartninkas skrupulingai dėsto savo paskutinę klasikinių politinių teorijų kurso paskaitą. Jaunuoliai akimis palydi kiekvieną entuziastingai kalbančio akademiko mostą. Galiausiai, žvilgtelėjęs į laikrodį, Vilius praneša, jog paskaita baigėsi. Staiga vienas vaikinas atsistoja ir kurso vardu dėstytojui rėžia padėkos kalbą. Auditorijoje nuaidi šimto šešiasdešimties studentų plojimai.

„Aš irgi jus visada atsiminsiu. Jūs – mano pirmieji“, – susijaudinęs taria šiemet Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute debiutavęs, be to, tuoj Kembridžo universitete mokslų daktaro laipsnį įgysiantis filosofas.

– Prisipažinsiu, jog man buvo nepaprastai gražu žiūrėti, kaip vedėte paskaitą: net iš šalies jautėsi stiprus grįžtamasis ryšys tarp jūsų ir auditorijos. Tiesa, ir seniau matydavau, kad studentai koridoriuose jus ko ne aplipę, o taip būna tikrai ne su visais dėstytojais. Turbūt kaip debiutantui tai netikėta ir jums pačiam?

– Išties. Labai sunku jausti nuotaikas: gali nutuokti, kad kažkas gerai arba blogai, bet nieko konkretesnio. Nežinia išliko iki pat galo – ar čia viskas labai gerai, ar gerai, ar tiesiog normaliai, pakenčiamai. O pabaigoje užklupo toks jausmas, lyg būčiau surengęs Koršunovo spektaklio premjerą. Buvau visiškai ant sparnų. Tada ateina supratimas, kad akademikų, dėstytojų, gyvenimas kiek panašus į aktorių – abiem reikia scenos, bendravimo su publika. Ir kai to nebėra – trūksta.

– Užplūsta adrenalinas?

– Yra adrenalino. Dėstymą galima palyginti su postmoderniais spektakliais, kai auditorija taip pat įsitraukia į vaidinimą. Turi jausti, kas yra priešais tave, juos matyti. O jie tuo tarpu tarsi irgi kažką vaidina.

Paskaita tai bendras produktas. Tu tam pasiruoši, bet vis tiek duodi erdvės sau, nes žinai, kad jie gali visai kitaip reaguoti į tavo pasiūlymus. Ir jeigu jiems patinka, tada tai labiausiai patinka tau. Taip tarsi jų malonumą internalizuoji ir pats jauti iš to malonumą. Dėstymas yra labai empatiškas užsiėmimas.

– Man įsiminė jūsų žodžiai, kad tai buvo laimingiausi mėnesiai gyvenime. Galite patvirtinti?

– Galiu patvirtinti, kadangi yra išsipildymo jausmas. Tikriausiai dėl to, nes tai buvo pirmas kartas ir situacija ypatinga – viskas labai nauja ir netikėta. Ir galbūt dėl to, kad taip pasitvirtini sau, jog esi reikiamu laiku reikiamoje vietoje ir darai teisingus dalykus. Gali būti argumentas tiek iš prigimties, tiek iš situacijos. Ir mano atveju viskas atrodo gerai, nes yra ką tęsti.

– Sakėte, jog dėstytojaudamas visą savo dėmesį skyrėte paskaitų medžiagos ruošimui. Kai klausausi dėstytojų, man irgi dažnai atrodo, kad kokybiškai pakalbėti 1,5 valandos yra tikrai nelengva. Galiausiai, gi pradeda jaustis nuovargis…

– Teisybė. Bet man pats tas! Kiti sako, kad 1,5 valandos per daug, bet man optimalu. Kembridže yra tik valanda, tai aš neįsivaizduoju, kaip reiktų spėti viską išdėstyti per valandą.

– Pirmosios paskaitos buvo apie Platoną?

– Ne. Nusprendžiau visiškai pakeisti kursą. Mano tikslas buvo paimti kuo vieningesnę struktūrą ir apžvelgti, kaip apskritai gimsta politinis mąstymas, kokios yra sąlygos, kaip istorija veikia filosofiją, kaip filosofija veikia istoriją, politiką.

Mes pradėjome nuo Homero, nuo poetinių kūrinių, stebėjome, kaip ten vystosi politinė mintis. Ėmėme įvairius autorius, kurių nedomino politinė filosofija, ir žiūrėjome, kaip jie vartoja politinį žodyną ir ką jie nori pasakyti tais žodžiais. Pamatėme, kaip tokiu būdu atsiranda laukas sąvokų, kurios tampa esminės mąstyti. Paskui jas perima iki autoriai, kurie sistemina, bando kurti teorijas. Iš viso to ir gimsta politinė filosofija – iš to sisteminimo, gilinimosi, kvestionavimo.

O paskui ji niekur nedingsta, nes politinė filosofija yra tiek, kiek yra žmonės, kurie veikia ir mąsto. Ir aš bandžiau parodyti, kad imperiniais laikotarpiais – helenistiniu ar romėnų laikotarpiu – vėliau netgi krikščionybės gimimo metu, jie lygiai taip pat mąsto apie tuos dalykus.

Mes užbaigėme diskutuodami apie Jėzų, apie apaštalus, apie apologetus ir ką jie kalbėdavo apie politiką. Jie irgi domėjosi teisingumo, politikos, galios klausimais ir bandė atrasti atsakymus.

– Taigi šis klasikinių politinių teorijų kurso dėmuo buvo jūsų kūrinys?

– Taip, absoliučiai.

– Kuo rėmėtės, kai jį formavote? Gal kitų dėstytojų patirtimis?

– Ne. Tai buvo ieškojimas. Stebėjau, apie ką šiuo metu kalba mokslininkai, rinkau temas, bandžiau atrasti vieningą koncepciją. Nors iš tiesų, daug kas buvo eksperimentas. Na, be abejo, egzistuoja chronologija, negali keisti laikotarpių, bet žinojau, jog siekiu paliesti viską tam tikrais etapais.

– O ką keistumėte kitais metais?

– Šį tą. Galbūt pradėsiu nuo kiek paprastesnio įvado, mažiau išmušinėsiu studentus iš vėžių (juokiasi). Taip pat, manau, įtrauksiu daugiau literatūrinių autorių, dramaturgų ir oratorių – ką pastarieji šnekėjo savo kalbose prieš Atėnų liaudį.

Taigi bus daugiau įvairovės ir pasistengsiu palengvinti patį kalbėjimą apie politinę filosofiją, nes šįsyk viskas buvo labai techniška. Stengiausi būti tikslus.

– Kaip įprasta TSPMI, kursas buvo padalintas į keletą grupių. Visoms pats vedėte seminarus?

– Taip. Ir jausmas buvo keistas. Kai tu kartoji kartoji su visais panašius dalykus, atrodo, gali nusibosti, tačiau man patiko. Su kiekviena grupe išsikristalizuodavo skirtingi vaizdai. Ir viskas paremta jų pačių darbu – kiek jie pastangų įdeda, toks ir rezultatas. Čia kaip suneštinis balius. Bet džiaugiuosi, jog studentams buvo įdomu.

Jie norėjo skirtingų dalykų ir, manau, daugiau mažiau tai gavo. Patys studentai buvo labai geri, įdomūs, ambicingi. Juos domino tie patys dalykai, kurie domina mane. Manau, kad visiems buvo baisiai smagu tą laiką.

– Gal per šią dėstymo patirtį nutiko kokių nors kuriozų?

– Nutiko, kai mes kalbėjome apie paklusnumą įstatymams. Viena grupė buvo linkusi sakyti, jog teisinga paklusti bet kokiems įstatymams.

Tada atlikome mintinį eksperimentą – aš vaidinau diktatorių, jie vaidino tautą. Vis sugalvodavau kvailus įstatymus, o studentai buvo linkę paklusti. Po to daviau žiaurius įstatymus, o jie vis tiek laikėsi savo! Tada paklausiau: „Nejaugi, jeigu to reikalautų įstatymas, būtumėte pasiruošę atlikti ir nusikaltimus prieš žmoniją?“ Jie atsakė teigiamai! Buvau visiškam šoke. Sakau: „Klausykit, paanalizuokime tai, ką ką tik šnekėjome.“ Jie tik tada suprato, kad kažkas galbūt kitaip turėtų būti, kai pamatė, koks nuostabos pilnas mano veidas (juokiasi). O štai kitą dieną su kita grupe viskas apsivertė priešingai – jie buvo absoliutūs libertarai, nelinkę paklusti niekam. Net nebuvo reikalo žaisti diktatoriaus žaidimo.

Tai buvo graži pamoka, kad nereikia tikėtis, jog į tą patį klausimą gausi tą patį atsakymą.

– Anksčiau minėjote, jog pavasarį dėstysite filologams. Nusimato ta pati programa, kaip ir TSPMI?

– Bus politinė filosofija, tačiau ten jau žmonės kiek pažengę, turintys gerą nusimanymą apie Antiką, tad skaitysime sudėtingus tekstus.

– Dirbsite su magistrantais?

– Taip. Ir dar su magistrantais turėsiu seminarą – mokysiu rašyti mokslinius tekstus. Žiūrėsim, kaip šitie dalykai eisis (šypteli).

– Ar nebuvo dvejonių grįžti į Lietuvą? Gi galėjote savo karjerą ir toliau tęsti užsienyje.

– Na, laikas, kol baigiu disertaciją, įtemptas. Kaip tik prasidėjo paraiškų teikimo į universitetus Anglijoje ir Amerikoje periodas, siekiant gauti kokią tai poziciją. Ir taip, tai buvo pasirinkimas: ar tęsi karjerą užsienyje, ar truputį sustoji, darbus užbaigi per kiek ilgesnį laiką, tačiau dirbi Lietuvoje. Be to, supratau, jog teks daug ruoštis paskaitoms, kadangi neturiu nei tekstų, nei kitos reikalingos medžiagos dėstymui.

Tačiau aš visada troškau grįžti į Lietuvą. Nenorėjau ilgai užsibūti užsienyje. Nebent antropologine prasme: patyrinėti valstybių įvairovę, pamatyti, kaip ir kuo ten gyvena žmonės.

– Susidariau tokį įspūdį, jog daugelis žmonių, pasirinkusių akademinį kelią, yra ko ne priversti dalį savo gyvenimo laiko dėstyti. Ar tikrai?

– Nebūtinai. O ir apskritai tik keturiasdešimt procentų klasikos doktorantūrą Kembridže pabaigusių žmonių nueina akademiniu keliu. Šešiasdešimt procentų pasuka į verslą ir sėkmingai dirba verslo konsultavime, finansų sektoriuje, viešuosiuose ryšiuose, valstybės tarnyboje ir taip toliau. Tad didesnė tikimybė, kad tu nenueisi į akademiją, kai studijuoji doktorantūrą.

– Tai dėstymas yra ta veikla, kuri tiesiog jums teikia pasitenkinimo?

– Man visada patiko dėstyti. Kai susitinki su žmogumi, kuris dar nežino, ką tu žinai, labai gera padėti atrasti tuos dalykus, kuriuos tu jau esi atradęs. Bet ne per įkalimą į galvą, o klausimų-atsakymų seriją, sudominimą, davimą pradžios ir stebėjimą, ar tas žmogus pats gali tą kelią nueiti. Šitą atradau ganėtinai anksti – dar antrame kurse. Su draugais buvome įkūrę „Klasikų akademiją“, kur papildomai moksleiviams rengėme užsiėmimus iš klasikinių dalykų – literatūros, filosofijos.

– Savo pačių iniciatyva?

– Taip. Ir aš vesdavau filosofijos užsiėmimus. Tada ir supratau, kad tai man širdžiai miela veikla. Kai išvykau į Kembridžą, ten buvo mažiau dėstymo, daugiau mokslinio darbo. Ilgainiui suvokiau, jog rašyti man visiškai nepatinka, žymiai smagiau dėstyti!

– Sakėte, jog pats gimėte ir iki penktos klasės vaikystę leidote Klaipėdoje. Dėl kokių priežasčių persikėlėte gyventi į Vilnių?

– Tiesiog šeima judėjo. Manęs klausė, ar man labiau patiktų likti pas senelius Klaipėdoje, ar važiuoti į Vilnių. O į Vilnių aš labai norėjau ir niekad dėl tokio sprendimo nesigailėjau. Manyje kirbėjo noras siekti daugiau.

– O „siekti daugiau“, tai reiškia „siekti karjeros“?

– Mes nebuvome turtingi žmonės, tačiau anksti suvokiau, kad gyvenime nenoriu dirbti fizinio darbo. Noriu pasiekti tokį etapą, kad galėčiau užsidirbti iš savo protinių sugebėjimų. Pamokose mokytojai pabrėždavo, kad gerai suvokiu istoriją ir panašius dalykus. Ir man atrodė, kad mokykloje būtina nuosekliai sekti šia linija.

Pirmiausia, atvažiavau ir patekau į tokią ganėtinai paprastą Justiniškių vidurinę mokyklą, kurioje besimokydamas supratau, jog tikslas yra licėjus ar kažkas panašaus. Kaip tik mano kartoje Žirmūnai ir Biržiška tapo tomis mokyklomis, kurios moksleivius priima pagal pažymius. Atsimenu, kai atėjau… Nepamenu, kokia buvo pirmoji pamoka, gal matematika. Žodžiu, įžengiu į klasę, o joje tylu. Tylu, nes žmonės buvo kitokie. Prieš tai gi chaosas, džiunglės, kova už būvį. O čia tyla. Žirmūnai buvo išties nuostabi mokykla.

– Kokios pamokos būdavo mėgstamiausios, o kokios – ne?

– Mėgstamiausios pamokos – lietuvių kalba ir istorija. O nemėgstamiausios… Jų nebuvo. Veikiau viskas visada siedavosi su mokytojais. Manau, jog galėdavau išmokti bet ką. Tiesiog tam tikrais periodais gaudavau blogus mokytojus (daugiausia, iš tiksliųjų mokslų sričių), tad dėl to gana anksti atsirado paties dalyko nemėgimas.

Pavyzdžiui, kai jau studijavau universitete, man labai patikdavo logika, kas, sakykim, yra arčiausiai tikslesnio lauko humanistikoje. Tai įrodo, jog svarbu intelektualiai stimuliuojantis dėstytojas, galintis tave užburti norėti tą studiją suprasti.

– Kokie mokytojai padarė daugiausia įtakos mokyklos laikais?

– Galėčiau išskirti lietuvių kalbos mokytoją Mariją Narijauskienę. Ji visada būdavo apsirengusi kostiumėliu, griežta, ramiai, taisyklingai vaikščiojanti, šiek tiek įsitempusi, erelio žvilgsniu žiūrinti į moksleivius. Pas ją mokytis buvo įdomu, nes jinai skatino skaityti daugiau knygų, skatino demonstruoti savo žinias prieš klasę.

Mokytoja specialiai palikdavo laiko pamokos pabaigoje, kad galėtume pasikalbėti apie tai, kas kiek knygų perskaitė. Ir man tai labai patikdavo – šnekėtis apie knygas. Narijauskienė jau ankstyvame amžiuje skatino skaityti įdomesnę literatūrą – Hemingway ar Hesse.

Ji gal septintoje klasėje pastebėjo mano polinkį į svarstymus ir vieną dieną man atnešė Nietzsche „Zaratustą“ bei Schopenhauerio „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“. Liepė kurią nors vieną pasirinkti.

– Na, ir koks buvo pasirinkimas?

– Pasirinkau „Zaratustrą“ ir… nieko nesupratau. Bet jausmas buvo kaip su ragana ant šluotos skraidant. Užbūrė, tad ties tuo pasilikau. Filosofine prasme, po Nietzsche niekur toliau ir nenuėjau. Iki pat kokios dešimtos ar vienuoliktos klasės perskaičiau viską, kas tik buvo lietuviškai iš Nietzsche veikalų išversta. Ir tai labai gerai rezonuoja jaunam žmogui: paauglystė, maištas ir Nietzsche, kuris kovoja prieš esamą kultūrą, prieš įvairiausias vertybes.

– O ar nenustebote, neišsigandote skaitydamas, tarkim, Nietzsche autobiografiją „Ecce homo“, kur jau vien knygos skyrių pavadinimai skamba išties skandalingai – pavyzdžiui, „Kodėl aš toks protingas“, „Kodėl aš toks išmintingas“?

– Manau, kad negali jaunas žmogus išsigąsti, nes jis pats tokiu jaučiasi – nesuprastu. Jis jau kai ką sugeba, tačiau negali to niekam parodyti, nes yra kažkoks rėmas, kuriame turi būti gerai funkcionuojantis, bet tau nebūtinai visada išeina.

– Tai Friedrichas Nietzsche, jūsų manymu, yra nesuprastas genijus?

– Jis yra genijus, bet nesakau, kad nesuprastas. Gal net pernelyg gerai suprastas, bet veikiau tai, kad jo emocijos turėtų labai gerai rezonuoti su jauno žmogaus emocijomis. Jis rašė savo knygas norėdamas prieštarauti esamam status quo, tai lygiai taip pat jaunas žmogus tuo metu, jeigu jam patenka į rankas Nietzsche, nori daryti tą patį. Ir abiejų atveju yra taip, kad jie ieško kažkokios alternatyvos. O tai paauglystės dalis: alternatyvių vertybių, alternatyvaus gyvenimo būdo, alternatyvių svajonių laikas.

– O ką pasiėmėte iš Nietzsche sau? Gal kokią mintį ar pamokymą?

– Minčių galbūt tokių daug nėra, tačiau išsinešiau nuostatą, kad „mažiau zysk, daugiau dirbk su savimi, ir viskas bus gerai, jei valios turėsi“. Tad dar pakankamai padorūs dalykai, nes galima kur kas blogesnius iš Nietzsche išsinešti (juokiasi).

– Jūsų manymu, ko mokyklose labiausiai trūksta?

– Sunku pasakyti. Su tuo, ką labiausiai atsimenu iš mokyklos ir ką galėčiau palyginti su universitetu, tai čia ne trūkumo klausimas. Veikiau ta situacija galėtų būti kitokia. Ypač, humanitarinių mokslų – jie kenčia nuo to, kad yra labai griežta kanonizacija. Tam tikri tekstai, kurie tarsi esminiai ir svarbiausi, yra mūsų kultūros pagimdyti, tad žmonės išeina su labai menku supratimu apie Vakarų kultūros pagrindus.

– Tai reikia trinti lauk iš sąrašo Donelaitį?

– Aš nesakau trinti. Galbūt yra mokytojas, kuris labai gerai supranta Donelaitį ir galėtų medžiagą pateikti taip, kad ji vežtų ar tiesiog duotų kažką svarbaus žmogui. Bet dauguma atvejų tai yra nagrinėjama ir skaitoma kaip kažkas, kas privaloma – „praeikim, nes to reikalauja programa“.

Ir apskritai, man atrodo, kad reikėtų kur kas daugiau investuoti į mokytojų savišvietą. Toks jausmas, kad jie ateina ir tarsi taip pasilieka, sušąla, kokie atėjo. Nors tobulėja per santykį su moksleiviais, tačiau neturi laiko sau. Neturi laiko skaityti, tobulintis, mąstyti.

Dar užpraitoje vyriausybėje buvo mintis kurti šabinius mokytojų metus. Tarkim, kaip dėstytojų veikloje – kas kažkiek laiko tau paskiria tuščius metus, gauni atlyginimą, bet gali, kam nori, tą laiką skirti. Dėstytojai dažniausiai jį skiria moksliniam tobulėjimui: rašo knygas, straipsnius, važiuoja į konferencijas, stažuotes.

Tuo tarpu mokytojai galėtų, tarkim, ateiti studijuoti į universitetą ar panašiai. Man atrodo, tai labai padėtų atsigauti visai sistemai. Manau, reikia tokių mažų dalykų ir teisingo pobūdžio rūpesčio. O visa kita yra laisvės klausimas: kuo daugiau laisvės, tuo geriau.

– Kokias knygas reikėtų inkorporuoti į mokyklinės literatūros sąrašą? Ką, jūsų nuomone, turėtų paskaityti jaunas žmogus?

– Labai sunku atsakyti į šitą klausimą, nes yra daug gerų knygų, kurias galima labai blogai pateikti. Tada nėra jokios naudos iš tokio skaitymo. Pavyzdžiui, manau, jog pusę graikų literatūros galima net neskaityti vien dėl to, kad nebus žmonių, kurie sugebės pateikti jų dramas ar epus. Tad kas iš to tuomet? Manau, kad nėra vieningo atsakymo.

Iš tiesų, tai labai priklauso nuo mokytojų ir galbūt nuo mokyklos profilio. Man asmeniškai didžiausią įspūdį turbūt padarė Ernestas Hemingway.

– Tiesa, Hemingway, bent jau mano mokymosi mokykloje laiku, buvo pasirenkamasis autorius.

– Gali būti, nežinau. Na, o man labiausiai patiko net ne jo pagrindinės knygos, kaip antai „Senis ir jūra“, o, tarkim, „Kam skambina varpai“. Vien tuo, kad tai buvo knyga apie gyvenimą, išgyventą per tris dienas. Žmogus, niekada neturėjęs sukrečiančių patirčių, jas patiria per paskutiniąsias tris dienas ir tik tada pamato visą gyvenimo grožį.

Kita vertus, puikios ir Hemingway medžioklės knygos kaip, tarkim, „Žalios Afrikos kalvos“. Iš tiesų, ten nieko neįvyksta: atvažiuoja medžiotojas ir ieško antilopės. Bet visa knyga yra apie tai, kaip jisai eina eina, ieško, taikosi, šauna ir nepataiko. Toliau eina ir ieško. Toks susikaupimas, lėtumas ir atidumas detalėms, bandymas iš naujo yra simboliniai veiksniai, kurie visada svarbūs gyvenime. Manau, tai sekant, mokaisi tam tikrų labai svarbių vertybių.

– Ar vertybių galima išmokti?

– Iš tikrųjų galima išmokti. Bet tik tada, jei matai kažką gerbtino. Visos vertybės, kurios sklinda iš tau negerbtinų žmonių, yra atstumiančios, jas laikai blogomis. Paskui jau randi kažkokių racionalių pateisinimų, kodėl jos gali būti blogos.

Mes esame linkę pateisinti kažką, kas mums patinka ar nepatinka. Jeigu bus žmogus, kad ir su labai geromis vertybėmis, bet mums nepatinkantis, tai lengva atmesti tas vertybes vien tuo požiūriu.

– Kaip ilgainiui keitėsi jūsų gerbtino žmogaus koncepcija?

– Nebuvo daug žmonių, kuriuos aš labai jau gerbčiau tokiu būdu. Kaip ir seniau, taip ir dabar gerbiu savo šeimą – savo mamą ir močiutę. Tai yra žmonės, išmokę mane turėti teisingą santykį su gyvenimu. O tokie tikri autoritetai atėjo tik studijų laikais – ten tu įsitrauki į intelektinę kelionę, atsiranda gerų kompanionų.

Įstojau į filosofiją kartu su keliais savo draugais, ir jie ilgą laiką buvo, o ir dabar tebėra man autoritetai, bet ne ta prasme, kad juos kažkaip imituoji, seki ar paklūsti, bet ta prasme, kad jie yra pavyzdžiai, kaip reikia teisingai užsiimti intelektiniais nuotykiais tam, kad jie būtų prasmingi. Neabejoju, kad mūsų filosofiniai ieškojimai, prasidėję studijų laikais, padarė man didžiulę įtaką.

– Filosofijos studijos daliai žmonių atrodo mistinės, neapibrėžtos, nekonkrečios. Tėvai gi kartais nesupranta tokių vaiko pasirinkimų – „Nei kirpėjas, nei batsiuvys, o filosofas. Ką tu dirbsi?“ Ką į tai atsakytumėte?

– Šitokios pozicijos niekad nebuvo iš mano tėvų. Jie tikėjo, kad mano sprendimai yra pagrįsti racionaliu požiūriu, tad nekvestionavo šitų studijų poreikio. Bet pasirinkau ne dėl to, kad labai norėčiau. Aš labiau norėjau rinktis politikos mokslus, tačiau du mano draugai nusprendė perstoti į filosofiją, supratę, jog tai jų sfera.

Vieną vakarą su jais besėdint ir bediskutuojant apie poeziją ir kitus dalykus, aš pažadėjau, kad iš karto su jais stosiu. Visiškai nenorėjau ten stoti, bet kai jau atėjo stojimo metas, jie priminė man mano pažadą, ir aš tiesiog jį ištesėjau. Buvau matęs pirmųjų metų filosofijos programą, ir man ji labai nepatiko, nes ten daug dalykų, kurie tarsi nefilosofiniai.

– Tarkim?

– Akademinis raštingumas, anglų kalba, įvadai į socioliogiją, psichologiją ir taip toliau. Pirmaisiais metais daugiausia filosofijos jausdavosi anglų kalbos paskaitose. Turėjome fantastišką dėstytoją Linarą Bartkuvienę, baigusią Vilniaus ir Oksfordo universitetus. Ji stengėsi mums anglų kalbos užsiėmimus paversti filosofijos užsiėmimais. Paskaitų metų klausydavomės įvairių filosofinio koncepto įrašų ir po to angliškai diskutuodavome. Ilgainiui pradėjau suprasti, jog filosofijos studijose yra labai gerų dalykų.

Aš dažnai sakau ir savo studentams, kad nereikia kvestionuoti pasirinkimo, kai tu jau pasirenki, nes nežinai, kaip ten jau galų gale bus – tik nuėjęs visą kelią gali pasakyti, ar tas kelias buvo prasmingas, o atkarpoje nematai visumos. Tik vėliau supratau, kad filosofijos studijos buvo geriausias pasirinkimas gyvenime. Jos man davė daug, ko iš tiesų norėjau, bet net nežinojau, kad noriu.

– O ko gi norėjote, Viliau?

– Aš norėjau mąstyti. Norėjau mąstyti ir kad man niekas netrukdytų mąstant, nereikėtų galvoti apie naudą, kažkokius praktinius dalykus ir jų įgyvendinimą. Man tiesiog knietėjo kalbėtis apie viską, užsiimti intelektualiniais klausimais ne iš tos perspektyvos, kad tau asmeniškai tai labai rūpi ir nori suprasti, bet dėl to, kad pamatęs tekstą, nesupranti, kas parašyta, bet kažkas sako, kad tai yra labai svarbus tekstas. Turiu omeny, susidomėti: žiūrėti į kai kuriuos filosofinius tekstus ir klausimus kaip į pratimus, pratybas.

Kuo labiau išmankštini protą, tuo labiau pradedi perprasti, apie ką čia reikalas eina (šypteli). Ir tada supranti, kad santykis su filosofija gali būti debatinis – filosofinius klausimus pradedi gliaudyti kaip riešutus.

– Jeigu atliktume sociologinį eksperimentą ir prieš jus susodintume penkis žmones – kad ir universiteto studentus ar absolventus – pasikalbėjęs su jais minutę, iškart atskirtumėte, kurie baigę filosofiją, o kurie – ne?

– Taip, absoliučiai. Kartais galima netgi nesikalbėjus atskirti (juokiasi).

– O iš ko gi?

– Iš manierų, pavadinkime taip. Bet dar yra ir kiti dalykai. Net jei nešnekėtume apie filosofiją, yra toks individualizmas, saviironiškumas, visų klausimų traktavimas kaip rimtų. Tai tarsi gyvenimo būdas – kai išgeri taurę iki galo, nebesi tas pats žmogus – pasilieki tuo, kuo tapai. Čia kaip išmokti dviračiu važiuoti – nebegali atmokti.

– Ar filosofija turi praktinę reikšmę? Kaip ją apčiuopti?

– Milžinišką. Galime į ją žiūrėti įvairiai – makro ir mikro lygmeniu. Jei žvelgiame mikro lygmeniu, tai nauda yra tokia: niekas iš mūsų neplanuoja dirbti to paties darbo visą likusį gyvenimą, nebent būsime kokie medikai, advokatai ar teisininkai, inžinieriai. Tikriausiai keisime savo darbus kas kokius trejus, penkerius metus. Gali būti labai įvairiai.

Tarkim, pradžioje norėsite būti žurnalistais, paskui dirbti viešuosiuose ryšiuose, paskui galbūt nueiti į politiką, o galiausiai, užsiimti verslo konsultacijomis. Ir jūs nerasite programos, kuri išmokytų jus visų šitų dalykų. Tuomet tikslas yra išmokti mokytis.

– Ir mąstyti principais?

– Taip, mąstyti principais. Išmokti kiekvienoje naujoje situacijoje suprasti, kame yra reikalas, kokia yra problema ar kas reikalinga, kad galėtum pasiekti, ko tau reikia. Iš tiesų, tai siaubingai banalu, bet mąstymas, kūrybiškumas, kritiškumas, vaizduotė, sugebėjimas kelti klausimus, juos spręsti, dekonstruoti situacijas – čia yra universalūs gebėjimai, kurių mokaisi tada, kai labai stipriai apkrauni savo smegenis. Tuo požiūriu filosofija panaši į štangų kilnojimą. Kuo sunkesnį svorį kilnoji, tuo geriau pasirodysi panašiose užduotyse.

Man atrodo, kad filosofijos, kitų humanistinių dalykų, socialinių mokslų potencialas labai svarbus šioje visuomenėje, nes žmonės nebus stabilioje vietoje – jie keisis, jie priversti keistis ir jie norės keistis.

Neverta galvoti apie savo profesiją ar kelią, nes tai yra beprasmiški klausimai. Ypač, kai tau dvidešimt ir net nežinai, ko nori. Svarbiausia padėti kokybiškus intelektualinius pagrindus gyvenimo kelionei. O makro lygmeniu žiūrint, filosofija yra visur aplink mus. Mes gyvename liberalioje demokratijoje. Prieš tokiems daiktams atsirandant tai buvo išgalvota.

Daugybė mūsų kultūrinių, politinių idėjų, prieš tapdamos visiška tikrove, kurią mes kasdien vartojame, buvo parašytos, sugalvotos, apmąstytos. Filosofai yra vieni tų žmonių, kurie keičia mūsų gyvenimo paradigmas. Žinoma, duonos nevalgysi iš paradigmos kaitos, bet tai yra svarbu – mano galva, abejojimas filosofija kyla iš to, kad esame baisiai jauna visuomenė, nelabai turėjusi gerų filosofų ir apskritai nelabai turėjusi kultūros savo gyvenime. Dėl to siaubingai giname tai, ką esame parašę per šitą šimtmetį ir baisiai bijomės to platesnio vaizdo, nes tada mūsų kultūra suprastų savo menkumą.

Ir, man atrodo, kad to menkumo suvokimas yra esminis dalykas: tik suvokę, kokie mes esame mažiukai, kokie nesvarbūs intelektualine prasme, tada mes galėsime pradėti iš savęs reikalauti daugiau nei dabar reikalaujame.

– Ar geras politikui filosofinis išsilavinimas?

– Cha! Kaip kada (šypteli). Būna, kad tai labai blogai. Kartais pernelyg didelis intelektualizmo santykis su problemomis yra problemiškas ta prasme, jog žmonės užmiršta tikrovę prieš savo akis. Pradeda traktuoti problemas kaip logines operacijas, abstrakčius teorinius klausimus.

Komunistiniai nusikaltimai tinkamas tokio eksperimento pavyzdys – kai teorija eina pirmiau praktikos, teorija eina pirmiau tikrovės. Bet jei ir esam turėję filosofinį išsilavinimą turinčių žmonių Seime, tai, manau, kad dar tikrai nepakenkė šiek tiek proto ir abstraktesnio mąstymo įnešimas į bendrą diskusiją.

Taip, tai yra žmonės kurie gali pasimesti įstatymų pataisose, bet užtat jie turi platesnę viziją. Būtent Lietuvos atveju mums labai dažnai trūksta idėjos. Na, dabar visi daug šneka apie idėjas, tačiau tai yra juokinga, nes, iš tiesų, ką mes vadiname idėjomis, net nėra idėjos. Tai yra paprasčiausi praktiniai sprendimai tam tikriems klausimams.

Tikros idėjos duoda principą, pagal kurį nusprendžiame, kaip tvarkytis aplinkui. Ir Lietuvoje beveik nėra tokių žmonių, kurie būtų pajėgūs politiniame lauke apie tai mąstyti, nes tiesiog išsilavinimas trukdo.

– Tai kokio tada išsilavinimo politikui reikia? Jis turi būti teisininkas, ekonomistas..?

– Kuo įvairesni žmonės su humanitarinėmis socialinių mokslų studijomis susirenka prie vieno stalo, tuo geriau. Bet faktas yra tas, kad mums trūksta standartinio vakarietiško išsilavinimo. Tas išsilavinimas turėtų būti suteikiamas jau mokyklose: mes turėtume išeiti panašūs ne tuo, kad mes visi žinome, kas yra Salomėja Nėris, bet tuo, kad mes visi daugiau ar mažiau suvokiame, kas yra Homeras, Goethe ar Dostojevskis.

Geras išsilavinimas yra tam tikra kalba – tai yra gebėjimas skaityti ženklus aplink save, juos vartoti ir pačiam kurti pokalbyje, gyvenimo būde. Šiandieni, kadangi mokykla vis dar stokoja gebėjimo įgyvendinti šitą tikslą, universitetas yra tai perėmęs. Kodėl, pavyzdžiui, Vilniaus universitete toks akcentas uždėtas bendrauniversitetinėms studijoms, pirmųjų metų bendriems dalykams? Tam, kad žmonės suvienodėtų grynai savo išsilavinimo prasme – užkamšytų rašymo spragas, užkamšytų žinojimo spragas apie tam tikras teorijas.

Tokiu būdu tarsi atitaisoma, kas nebuvo padaryta iki galo prieš tai. Bet tai jau yra šiek tiek per vėlu. Reikėtų anksčiau apie tai galvoti. Paskutinės gimnazijos klasės yra tikrai tos klasės, kuriose reikėtų mąstyti apie tokį idealo įgyvendinimą.

– Na, dabar gimnazijose atsiradęs profiliavimas.

– Čia yra paprasti dalykai. Kai mes kalbame apie dailės pamokas, tai neturėtų būti piešimo pamokos, nes dailė nėra piešimas.

– Turi būti ir dailės istorija?

– Būtent! Sugebėti atskirti epochas, suprasti paveikslų kalbą… Kai tai yra muzika – vėl lygiai tas pats. Kai tai yra istorija – čia ne datų kalimas, o mąstymas apie procesus, apie tai, kas vyksta su žmonėmis, idėjomis, valstybėmis, kultūromis, civilizacijomis.

Kai kalbame apie lietuvių kalbos pamokas, tai ne gebėjimas išvardinti literatūros bruožus. Kas tie bruožai iš viso yra? Tai yra sugebėjimas pamačius tekstą, suprasti apie ką jis. Ir nėra, žinoma, objektyvaus atsakymo, kažkokio teksto supratimo, bet yra geresnis arba blogesnis supratimas. Ir tikriausiai žmonės turėtų gauti standartus, vertybes, pagal kurias galėtų spręsti, ar jų skaitymas yra geresnis ar blogesnis.

– Kokia jūsų nuomonė apie dabartinę mokyklų egzaminų sistemą?

– Ji yra gera tuo požiūriu, kad leidžia užtikrinti vienodą standartą visoje Lietuvoje. Jeigu mes tikrai paliktume viską likimo valioje, tai, manau, gali būti dar blogiau, nes yra žmonių, kurie tą laisvę išnaudotų kaip galimybę tingėti. O dabar bent jau žinome, ko iš mūsų nori sistema, ir turime pasistengti jaunimą paruošti.

Tėvai, vaikai gali iš tiesų kelti teisėtas pretenzijas dėl to, kad jų neparuošė. Bet jeigu mes labiau pasitikėtume mokytojais ir daugiau į juos investuotume, tada mums nereikėtų bijoti: žinotume, kad viską esame padarę dėl jų, kad jie viską padarytų dėl vaikų.

Taigi tą sistemą įsivaizduoju švelnesnę, daugiau atsakomybės perkeliančią universitetams per pokalbius, per kažkokius specifinius stojamuosius egzaminus. Aš neturiu vienos nuomonės šioje situacijoje, nes ją pakeisti yra išties sunku.

– O ar reikia stojamųjų į universitetus?

– Ir taip, ir ne. Šiandien nereikia, nes būtų jau pertekliniai santykiai su egzaminu. Bet jeigu mes apimtume sistemą, kuriose mokyklos turėtų didžiulę laisvę rinktis savo profilius, pakraipas, tikslus – tuomet reikėtų. Reikėtų garantuoti standartą tų žmonių, kurie ateina po vidurinės – ar jie atitinka standartą, ar neatitinka. Mokyklos esmė ne užtikrinti kiekvieno patekimą į bet kurį universitetą. Mokyklos tikslas yra duoti bendrąjį išsilavinimą ir socializuoti žmones.

– O Anglijoje visur yra stojamieji egzaminai?

– Nežinau, ar visur. Tarkim, „Oksbridže“ kai kuriose programose yra, kitose nėra. Bet stojamieji egzaminai nėra tokie svarbūs. Svarbiausias dalykas – pokalbis. Pokalbio tikslas nėra patikrinti, ar atitinki maketą. Kiekvienas žmogus skirtingas, ir per tas trisdešimt minučių esmė yra pajusti, kad stojantysis įdomus žmogus. Vienintelis būdas tapti įdomiu žmogumi, tai kažkuo domėtis. Vadinasi, bestudijuodamas jau ir taip įdomus žmogus taps tik dar įdomesnis.

– O ką jums pačiam suteikė filosofijos studijos ir kaip prisidėjo prie asmenybės raidos?

– Davė idėjų žemėlapį, išmokė gaudytis intelektualiniuose kontekstuose, nesijausti svetimu, kai išgirsti kažkokią teoriją ar pavardę, mėgautis pokalbiu ir diskusijomis. Galiausiai, suteikė poreikį toliau viską tęsti ir keliauti.

– Dėl kokių priežasčių rinkotės būtent Kembridžo universitetą?

– Supratau, kad noriu pasilikti akademinėje sferoje ir ten toliau dirbti, tad rinkausi specializaciją. Man arčiausiai širdies buvo Antikinė filosofija. Ji tarsi gražiai apibendrina visos filosofijos esmę. Tai buvo programa, kuri leistų ne vien studijuoti filosofiją, bet dar ir pasimokyti senųjų kalbų. Kembridžo magistrantūroje kaip tik buvo sąlygos tai daryti.

– Pats atradote šį variantą ar atsižvelgėte į patarimus, raginimus?

– Kalbėjausi su žmonėmis, nusimanančiais šiais klausimais, tačiau aš ir pats dažnai pasidarau šiokį tokį tyrimėlį prieš kažką ruošdamasis daryti. Nuėjau į tos programos puslapį, paskaičiau apie tos programos žmones, paskaičiau tų žmonių rašytų straipsnių ištraukas. Paprasčiausiai tai leido suprasti, kad tai yra ta vieta.

Be to, man imponavo ir tai, kas yra Kembridžo alumnai. Šiuo metu jie išsibarstę po visą pasaulį prestižinėse Amerikos ir Didžiosios Britanijos vietose. Jie yra sukūrę savo mokyklas, savo centrus. Tai rodo, jog Kembridžas gyvybinga vieta. Jinai tarsi pagimdo tolimesnius filosofus.

– Kiek šansų lietuviui įstoti į Kembridžą ir koks gyvenimas įstojus?

– Lietuvių Kembridže nemažai – aštuoniasdešimt. Mes ten esame viena didžiausių Vidurio Rytų Europos tautų. Antri po lenkų. Esame dvigubai didesni už latvius ir estus kartu sudėjus. Praktiškai tokio pat dydžio kaip švedai. Bet humanitarų mažai – kokie trys ar keturi. Tai aš buvau vienas iš tos mažumos.

Lietuvos mokyklos nelabai skatina mus mąstyti ir nemoko argumentuotai ginti savo pozicijos kartais aršiai diskutuojant. Pas mus pamokos orientuotos į paklusnumą vadovui – išmokti, atkartoti. Tai nėra tas sugebėjimas, kurio tau reikia, kad galėtum patekti į Kembridžą. Ten kaip tik turi sugebėti kalbėtis, girdėti, ką tau sako, bet ir atsakyti kažką prasmingo į tai, ką išgirdai. Na, o jie reikalauja tavo pažymių, rekomendacinių laiškų, pavyzdinio rašinio. Ir… pokalbio.

– Įdomiausia dalis turbūt ir yra pokalbis. Kaip jisai vyko ir kaip sekėsi?

– Jis buvo prastas (šypteli). Dvidešimt minučių mes niekaip nesugebėjome susisiekti dėl internetinių trikdžių. Ir aš jau jutau, kaip visos mano svajonės nueina velniop. Bet tada kažkaip susiskambinome ir turėjome vos dešimt likusių minučių. Taisyklės ten labai griežtos, jau kitas žmogus turėjo po manęs eiti. Taigi per trigubai mažesnį laiką turėjau nusakyti, kas esu ir ko noriu.

Maniau, kad pokalbis klostosi labai blogai ir aš jaučiausi kaip sušaudytas. Klausimai buvo tarsi atkartojantys tai, ką jau prieš tai buvau rašęs savo stojimo metu, todėl atrodė, kad nieko naujo nepasakiau, viskas beviltiška, bet pabaigoje man gražiai palinkėjo sėkmės, leidžiant suprasti, jog kitą rudenį susitiksime. Tada pasijutau šiek tiek geriau. Praėjo mažiau nei mėnuo, ir jie atsiuntė patvirtinimą.

– Kembridžo magistro struktūra tokia pati kaip ir Lietuvos universitetuose?

– Ne. Tai yra vienerių metų programa – trys trimestrai po aštuonias savaites. Per pirmą trimestrą turi parašyti rašinį. Nors pažymys nėra įskaičiuojamas, tačiau rašinys labai svarbus, jeigu nori stoti į doktorantūrą. Paskui yra antras rašinys žiemą ir tada trečias trimestras jau magistrantūros rašymas. Man dar papildomai buvo ir graikų kalbos egzaminas.

Mūsų programa vadinasi „Klasikiniai mokslai“ – ir ji didžiausia tokio pobūdžio magistro programa pasaulyje. Mus priima į penkias subprogramas – visi studijuojame klasiką, bet skylame į archeologus, lingvistus, istorikus, literatūros tyrinėtojus ir filosofus. Mūsų yra apie penkiasdešimt, bet neturime jokių bendrų dalykų.

– Ar galėtumėte įvardinti labiausiai įkvėpusius ir daugiausia įtakos padariusius dėstytojus iš laiko besimokant Vilniaus ir Kembridžo universitetuose?

– Vilniaus universitete vienareikšmiškai – Vytautas Ališauskas. Jis mano bakalauro vadovas, lankiau jo paskaitas apie Platoną. Tikrai daug įtakos man padarė. Ne vien intelektualinės, bet ir charakterio prasme. Atsimenu, atėjau toks visas prisiskaitęs Nietzsche ir pilnas puikybės, o jis aplaužė ragus ir parodė, kad norint būti protingu žmogumi, pirmiausia reikia būti geru žmogumi. Jis labai gražiai mokė susiturėjimo, santūrumo.

O Kembridže – mano dabartinis doktorantūros vadovas Gábor Betegh. Jis pirmasis vengras, išrinktas į vardinę filosofijos profesoriaus kėdę per šimtą metų nuo jos įkūrimo. Jis atrodo visiškai netipiškai. Dažnai įsivaizduojame profesorių su švarku, kaklaraiščiu, klasikiniais batais, o jis vaikšto su koža, džinsais, aviatoriaus akiniais. G.Betegh visiškai kitoks negu visi Kembridžo dėstytojai!

Mane labai įkvepia pokalbiai su juo, nes jam patinka eksperimentuoti mąstyme. Jis nuolatos nori išvesti tave iš įprastų mąstymo kelių. Buvau labai susidomėjęs politine filosofija, bet per pokalbius su juo aš pradėjau domėtis kosmologija, teologija – žymiai (jau dabar man taip atrodo) svarbesniais klausimais.

 

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.