Uždaryti

Dovilė Jakniūnaitė: Prezidentė ir moterys

Lyčių lygybė. Klausimas, vienu mirksniu įaudrinantis, verčiantis užimti ir pareikšti poziciją. Pridėkime nuomones dėl priekabiavimo, diskusijas apie seksizmą, stereotipus, diskriminaciją ir turime mišinį, bet kada pasiruošusį išsprogdinti viešąją erdvę. Ši tema kelia iššūkių ir pagrindiniam mūsų valstybės žmogui – prezidentei. Ne dėl to, kad ši tema jai visiškai nepatiktų, ir ne dėl to, kad ji yra aistringa moterų teisių gynėja. O dėl to, kad mes šiuo klausimu turime dvi prezidentes.

Entuziazmas užsienyje ir nuosaikumas namie

Moterų vadovių pasaulio politikoje nedaug: kiek daugiau nei 20 moterų, vadovaujančių valstybei ar vyriausybei, apie 23 procentus parlamentarių (duomenys čia ir čia). Tad kiekviena ryški, stipri ir charakteringa politikė dėl šių savo savybių, o ne tik dėl valstybės politikos susilaukia didelio dėmesio tarptautinėje bendruomenėje, gauna dažnų pakvietimų dalyvauti konferencijose, diskusijose ir susitikimuose, kuriuose kalbama apie moteris politikoje, moteris lyderes, lyčių lygybę pasaulyje. Taip jau yra, kad dažniausiai pačioms moterims šie klausimai ir rūpi.

Tapusi Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaitė įsijungė į šią moterų politikių bendruomenę ir įvaldė jų viešąją retoriką. Viename kreipimesi į Jungtines tautas (JT) ji kviečia „daryti viską, kas įmanoma, kad būtų išnaikinta [lyčių] netolerancija ir diskriminacija, kurios taip dažnai yra pagrindinė tiek daug pasaulyje kylančių konfliktų priežastis“ (2010). Ten pat, tik kitais metais, kalba, kad „nė vienam čia esančių nereikia įrodinėti, kokią žalą diskriminacija daro mūsų visuomenės gerovei“, ir „tik tvirti veiksmai galiausiai panaikins lyčių diskriminaciją“ (2012). O Pasaulio ekonomikos forumui rašo apie didelius lyčių nelygybės kaštus ir primena, kad nelygybei įveikti reikia tikros politinės valios ir lyderių bei sprendimų priėmėjų atsakomybės to siekti (2014). Primena, kad „labai sunku užtikrinti demokratiją, ekonomikos augimą ir tvarią taiką, jeigu šiame procese nedalyvauja pusė pasaulio gyventojų“, todėl nebijo teigti, kad „kiekviena iš mūsų turi ypatingą atsakomybę įkvėpti būsimų moterų lyderių kartą“ (viename iš globalių moterų politinių forumų 2016).

Tai tik keletas pavyzdžių iš įvairiausių kalbų, skirtų lyčių lygybei ir moterų teisėms, pasakytų Lietuvos prezidentės. Greičiausiai nedaug yra skaitę ar girdėję tokius žodžius. Priežastis paprasta – mes ją dažniausiai girdime kalbančią Lietuvoje.

Kalbėdama Lietuvoje prezidentė lakoniškesnė, kalbų apie žmogaus teises, lyčių lygybę negausu, jose žymiai mažiau polėkio, bandymo įkvėpti, raginti ir siūlyti, nerasime minčių apie moterų lyderystę, asmeninę atsakomybę ir lygybės siekimą.

Smurto prieš moteris problema yra esminė šioje srityje, ties ja prezidentė daugiausiai dirba, jos sprendimų paieškose intensyviai dalyvavo. Tai iš tiesų skubiausias spręstinas moterų teisių klausimas ir jam tenka prezidentės dėmesio. Tiesa, pastarųjų metų iniciatyvose prezidentinėje retorikoje smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje yra tapęs visuomeninio saugumo problema, kurią valstybės institucijos sprendžia menkai, tad reikia visos visuomenės paramos. Šios problemos ryšys su lyties problema ir vyriškumo bei moteriškumo stereotipais apeinamas, ignoruojant esminę struktūrinę smurto priežastį.

O daugiau? Peržvelgus kalbas per devynerius valdymo metus, pavyko rasti Prezidentės kartą išsakytą poziciją dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje, vadinamosios Stambulo (per kanceliarijos pareiškimą 2013 ji teigia, kad Konvencijos pasirašymui „užtrukus nepateisinamai ilgai, bus reikalaujama nedelsti“). Taip pat aiškią nuostatą dėl abortų draudimo, tiesa, pasakytą per rinkiminius debatus. Paklausta atsakė ir apie seksualinio priekabiavimo skandalus, yra kalbėjusi apie lyčių nelygybę valstybės tarnyboje, 2010 m. rastume ir kalbą, kurioje minimos su lyčių lygybe susijusios problemos ar didžiuojamasi pasiekimais toje srityje. Tiesa, tada aukštus postus užėmė daugiau moterų, dabar pagrindo liko mažiau. Tačiau tokių minčių viena kita, pasimetanti proginių kalbų tekstuose, tarp kitų interviu klausimų ar biurokratiniuose atsakymuose.

Prezidentė yra perskaičiusi aštuonis metinius pranešimus, skirtus apžvelgti pagrindinius Lietuvos iššūkius, vidaus ir užsienio politiką. Tai galimybė pasakyti savo viziją ir kas rūpi. Iki pat 2016 m. nė karto klausimai, svarbūs „pusei žmonijos“ nebuvo aptariami. Tik 2016-aisiais vienintelį kartą trumpu sakiniu paminėtas vienas iš moterų teisių aspektas – smurto prieš moteris statistika Lietuvoje.

Tarp čia ir ten

Kaip suprasti šį pasirinkimą taikyti dvi visiškai skirtingas retorines ir politines strategijas? Vieną – skirtą jiems, kitą – skirtą mums.

Didelė prezidentinio darbo dalis yra komunikuoti, o komunikacijos svarba dažnai yra simbolinė – tvirtinti ir rodyti valstybės statusą, savo vaidmenį valstybės politikoje, vietą tarptautinėje bendruomenėje, kalbėti apie save, apie pasaulį, apie kitus. Tokios simbolinės kalbos ypač svarbios tarptautinės politikos oficialiuose žaidimuose, kai valstybės vadovas ne tik atstovauja valstybei, bet kartu prisijungia prie nedidelės politinės klasės – aukščiausiųjų valstybės vadovų grupės. Ši grupė turi savo bendravimo ritualus, socializacijos formas, statuso įtvirtinimo strategijas.

Buvimas moterimi politike nesukuria jokio įsipareigojimo lyčių lygybės diskursui. Tačiau ko tarptautinė bendruomenė tikisi iš demokratinės šalies išrinktos prezidentės moters? Ne, feministe ji neprivalo vadintis, bet siekti lyčių lygybės pasaulyje ir ginti moterų teises – pageidautina, toks lūkestis yra. Ypač, jei esi Moterų pasaulio lyderių tarybos pirmininkė. Tokį vaidmenį Prezidentė, kaip matėme, puikiai atlieka.

Be to, visos ankščiau suminėtos užsienyje pasakytos mintys yra iš proginių aukšto lygio kalbų, dažniausiai arba JT formatuose, arba renginiuose, skirtuose moterims politikėms, moterų lyderystei ar lyčių lygybei. Tokiuose kontekstuose jau nereikia įrodinėti temos svarbos, aktualumo ir kalbėjimo apie ją reikalingumo. Yra tikimasi tam tikrų žodžių, teiginių, ir jie yra pasakomi.

Lietuvos vidaus politikoje prezidento institucijos funkcijos kitos ir lietuviška auditorija yra kitokia. Proginis „apie moteris“ renginio formatas yra palankesnis kalbėti šiomis temomis, bet retai pasitaiko. Platesnė auditorija Lietuvoje nebūtinai bus dosni, suprantanti, priimanti kalbėjimą, kuris yra savaime suprantamas kitoje erdvėje. Čia auditorija marga, turinti skirtingų prioritetų, tad nėra paprasta ir saugu deklaruoti kitur savaime aiškus dalykus. Reikia „atstovėti“ savo poziciją, dėstyti argumentus, reikia veltis į diskusijas, klausyti, ko nesinori girdėti, – visa tai nėra malonu, ir to mūsų prezidentė nemėgsta.

Kalbėjimas tarptautinėje aplinkoje atstovaujant Lietuvai, turi ir kitą privalumą. Ten tikslus ir uždavinius keli kitiems, iš skurdo trauki Nigerijos moteris, rūpiniesi Afganistano mergaičių švietimu ar Ukrainos moterų saugumu. Tada galima skatinti „moteris drąsiai svajoti ir reikalauti užimti teisėtą vietą nacionaliniuose parlamentuose, mokslo laboratorijose ir įmonių valdybose“ (JT 2016) ir skelbti, kad „tvirti veiksmai galiausiai panaikins lyčių diskriminaciją“ (JT 2012). Tokios teisingos kalbos retai susijusios su tiesiogine atsakomybe, nesėkmės nėra „mūsų“ ar „mano“, jos yra kitų – kitų visuomenių, tarptautinių organizacijų ar tarptautinės bendruomenės. Tai etiškai ir politiškai graži pozicija, gal net su įdomiomis ir svarbiomis iniciatyvomis, tačiau, pripažinkime, ji nereikalauja daug drąsos, ryžto ir atskaitomybės.

Bent jau palyginus su tuo, kokių pastangų ir kokios atsakomybės reikėtų imtis Lietuvoje, jei užsienyje sakoma retorika būtų tiesiogiai perkelta pas mus. Čia mes lauktume (tiesa, dalis gal ir ne), kad visą įkvepiančią ir įgalinančią retoriką lydėtų konkretūs politiniai siūlymai, sprendimai. Žinoma, nuo to neatsiejamas konfliktas su aistringais tradicijų gynėjais, grėsmių ieškotojais ir bažnyčios lobistais.

Tad taip ir turime, kaip dainavo Vytautas Kernagis, „kažkam žirgas, o kažkam tik kamanos“.

Sakysite, nepervertinkime politik(i)ų retorikos. Politikai dažnai vieniems viena, kitiems kita šneka. Žiūrėkime į darbus, ne į žodžius. Yra svarbesnių dalykų. Bet ar tikrai?

Juk prezidentės žodžiai ir pozicija yra svarbūs ir girdimi, o teisingumo ir lygybės tikslai negali nebūti prioritetu. Juo labiau, kad palaikymas, pritarimas lyčių lygybei ir, atrodytų, supratimas apie ją yra. Tik jis gyvena kitoje, paralelinėje dimensijoje, nepasiekiančioje mūsų. Tad kada?

 

Dovilė Jakniūnaitė yra VU TSPMI profesorė.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.