Uždaryti

Deividas Šlekys: PESCO – ES prisitaikymo prie XXI a. saugumo iššūkių mechanizmas

Per pastaruosius penkerius metus Europos Sąjunga (ES) ir jos narės susidūrė su visa eile labai rimtų iššūkių. Rusijos veiksmai Ukrainoje, Arkties regione privertė iš esmės peržiūrėti Rytinio ES flango saugumo klausimą.

Sirijos krizė ir suirutė Libijoje, neramumai Sub-Sacharinėje Afrikoje ir jų sukelta pabėgėlių krizė Europoje verčia iš esmės peržiūrėti ir pietinio flango saugumo klausimą. Teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje, Belgijoje ir kitose valstybėse verčia peržiūrėti ir stiprinti vidinį valstybių saugumą. Galiausiai Didžiosios Britanijos sprendimas pasitraukti iš ES ženkliai sumažins Sąjungos karinius pajėgumus.

Įvertinus visus šiuos kompleksinius iššūkius ES valstybės 2017 metų gruodį nusprendė aktyvuoti dar 2009 metais įsigaliojusioje Lisabonos sutartyje numatytą galimybę gilinti bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje toms ES valstybėms narėms, kurių kariniai pajėgumai atitinka aukštesnius kriterijus ir kurios tarpusavyje yra susaistytos didesniais įsipareigojimais. Šis, pernai metais aktyvuotas instrumentas yra žinomas Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (angl. Permanent Structured Cooperation, PESCO) vardu.

Tai, kad PESCO inicijuota remiantis Lisabonos sutartimi parodo tai, kad idėja turėti kažką panašaus į tai Europos Sąjungoje jau sklandė seniai. Iki tol būta ne vieno bandymo siekti įgyvendinti bendrą ES saugumo ir gynybos politiką. Tačiau ne visos valstybės narės buvo įsitikinusios tokio mechanizmo kūrimo reikalingumu. Vienos manė, jog tai dubliuos NATO vykdomą veiklą, kitos nematė tokių išorinių grėsmių, jog reikėtų iš esmės peržiūrėti saugumo, o tuo pačiu ir finansinius įsipareigojimus. Treti, matydami federacines ES tendencijas, nenorėjo skatinti mechanizmų, kurie galėtų sumažinti valstybių monopolį saugumo srityje, kūrimą. Tačiau jau minėti paskutinių metų saugumo aplinkos pokyčiai privertė ES valstybes pakeisti savo požiūrį.

Vis dar anksti vertinti platesnę PESCO reikšmę, bet šios iniciatyvos paleidimas tikrai sukūrė naują situaciją ES valstybių narių gynybos politikoje. Pagrindinis Lietuvai klausimas yra tai, ar PESCO faktiškai padidina ar sumažina Europos saugumą – pastaroji perspektyva yra nuoroda į euroatlantinės saugumo architektūros silpnėjimą ir didėjantį nepasitikėjimą tarp Vašingtono ir Europos sostinių.

Pagrindinis PESCO tikslas yra bendradarbiavimo tarp ES valstybių, norinčių ir pajėgių, gilinimas ir stiprinimas. Taip siekiama kartu plėtoti svarbius karinius pajėgumus ir juos panaudoti ES karinėms operacijoms. Nors PESCO veikla yra koordinuojama Sekretoriato, sudaryto iš įvairių ES institucijų atstovų, pagrindinė veikla yra susijusi su konkrečių, specifinių projektų vykdymu, kuris atliekamas savanoriškumo pagrindu susitarusių ir įsipareigojusių valstybių.

Tam, kad šio naujo bendradarbiavimo neištiktų tas pats likimas kaip kitų panašių iniciatyvių praeityje, ES ėmėsi papildomų priemonių. Pati svarbiausia, Europos gynybos fondo (EGF) suformavimas. Tai Europos Komisijos įsteigtas fondas, skirtas investuoti į gynybos mokslinių tyrimų projektus, susijusius su technologijomis ir gebėjimų ugdymu, kurie yra svarbūs Europai. Paprastai tariant, ES sutarė gynybos sričiai skirti struktūrinių fondų lėšas.

Kita priemonė, kuri turėtų leisti neprarasti fokuso plėtojant bendradarbiavimą, yra susitarimas ir išskyrimas konkrečių 17 projektų, kuriuos vykdytų dalyvaujančios valstybės. Šie projektai apima įvairias veiklas: įvairių vadaviečių ir centrų (medicinos, krizių, karinio rengimo) plėtojimą, technologinių ir karinių platformų kūrimą (pėstininkų šarvuočių, komunikacinių sistemų, ugnies galios ir kt.), karinio mobilumo ir infrastruktūros stiprinimą, kibernetinių pajėgumų (informacijos dalinimosi, greitojo reagavimo komandų) kūrimas ir palaikymas. Šių konkrečių projektų vykdymas paremtas kitu svarbiu PESCO veiklos akcentu. Jie visi vykdomi bendradarbiaujant atskiroms valstybėms, taip tarsi sukuriant atskirus klasterius, prie kurių veiklos jungiasi didesnį įdirbį, ekspertizę turinčios šalys.

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti Lietuvos veiklą PESCO rėmuose. Ji ėmėsi iniciatyvos kuriant ES kibernetines greitojo reagavimo pajėgas. Tokių pajėgų pagrindu bus projekte dalyvaujančių šalių kibernetinių incidentų tyrimų ir kitų saugumą užtikrinančių institucijų specialistai, kurie tiek virtuliai, tiek fiziškai bendradarbiautų likviduojant incidentus. Kita sritis, kurios veikimu Lietuva yra labai suinteresuota, tai karinio mobilumo/tranzito Europoje supaprastinimas. Tai leistų ES ir NATO valstybių pajėgoms greičiau judėti Europoje, ypatingai, jeigu reikėtų sustiprinti Baltijos valstybių gynybinius pajėgumus. Tokie Lietuvos prioritetai atspindi ir jos strateginį požiūrį į NATO ir ES bendradarbiavimą, kuris turėtų funkcionuoti kaip vienas kitą papildantys, o ne dubliuojantys mechanizmai.

 

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.