Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedra jungia filosofiniais ir istoriniais politikos tyrinėjimais užsiimančius mokslininkus. Nors filosofiniai tyrinėjimai skiriasi nuo istorinių tyrinėjimų, dvi mokslininkų grupes suartina tarpinė filosofijos istorijos disciplina ir Lietuvos politinės minties specifika. Didesnė Lietuvos politinės minties tradicijos dalis nėra verta politinės filosofijos vardo, griežtąja to žodžio prasme.
Panašiai kaip kai kuriose kitose šalyse, politinė filosofija reiškia politinę teoriją. Katedros mokslininkai nagrinėja teorinius politikos klausimus. Idėjų istorijos sąvoka katedros pavadinime naudojama bendriausia prasme, nurodančią tradicinius politinės minties istorijos tyrinėjimus, esančius istorijos mokslo dalimi, Lovejoy, Pococko ar Skinnerio stiliaus idėjų istorijos tyrinėjimus, Koselecko Begriffsgeschichte ar Rosanvallono politiškumo tyrinėjimus. Nuo Istorijos fakulteto katedrų Katedra skiriasi orientacija į politinę mintį, atsisakant kitų istoriografijos aspektų. Nuo Filosofijos fakulteto tyrinėjimų katedra skiriasi išskirtiniu dėmesiu praktinei filosofijai. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas neturi nei vienos praktinės filosofijos katedros. Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedra užpildo didelę VU padalinių formavimo spragą.
Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedra jungia filosofiniais ir istoriniais politikos tyrinėjimais užsiimančius mokslininkus. Nors filosofiniai tyrinėjimai skiriasi nuo istorinių tyrinėjimų, dvi mokslininkų grupes suartina tarpinė filosofijos istorijos disciplina ir Lietuvos politinės minties specifika. Didesnė Lietuvos politinės minties tradicijos dalis nėra verta politinės filosofijos vardo, griežtąja to žodžio prasme. Panašiai kaip kai kuriose kitose šalyse, politinė filosofija reiškia politinę teoriją. Katedros mokslininkai nagrinėja teorinius politikos klausimus. Idėjų istorijos sąvoka katedros pavadinime naudojama bendriausia prasme, nurodančią tradicinius politinės minties istorijos tyrinėjimus, esančius istorijos mokslo dalimi, Lovejoy, Pococko ar Skinnerio stiliaus idėjų istorijos tyrinėjimus, Koselecko Begriffsgeschichte ar Rosanvallono politiškumo tyrinėjimus. Nuo Istorijos fakulteto katedrų Katedra skiriasi orientacija į politinę mintį, atsisakant kitų istoriografijos aspektų. Nuo Filosofijos fakulteto tyrinėjimų katedra skiriasi išskirtiniu dėmesiu praktinei filosofijai. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas neturi nei vienos praktinės filosofijos katedros. Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedra užpildo didelę VU padalinių formavimo spragą.
Per kelis paskutinius dešimtmečius Lietuvoje subrendo sociologiniai politikos tyrinėjimai, suvokiami kaip politikos mokslo modelis. Šiuo metu jau galima kalbėti apie politinės sociologijos dominavimą ir kitų tyrimo perspektyvų išstūmimą į pakraštį. Skirtingai negu pirmaisiais pokomunistiniais dešimtmečiais, politinė filosofija nebeturi jos iš anksčiau paveldėto pranašumo. Priešingai, politikos filosofai ir idėjų istorikai šiuo metu yra išsiblaškę, taikstosi su savo pagalbiniu vaidmeniu ir neranda bendro veikimo formų. Galima nurodyti kelis pagrindinius dabartinių politinės filosofijos tyrinėjimų TSPMI ir Lietuvoje trūkumus. Pirma, trūksta rimtos, nuoseklios ir instituciškai įtvirtintos politikos filosofų diskusijos. Antra, universiteto reformos sutraukė ryšius tarp tyrimo objektais ir metodais artimų fakultetų. Mokslininko dėstymas skirtinguose fakultetuose tapo sunkiai įmanomas. Trečia, politikos filosofai kol kas yra pasimetę pirmenybę biheivioristiniams metodams teikiančioje aplinkoje. Ketvirta, reikia iš naujo apmąstyti Lietuvos politinės filosofijos ryšį su pasaulinėmis tendencijomis. Penkta, būtina naujai suprasti Lietuvos politinės filosofijos santykį su šalies politine tikrove. Šešta, būtina formuoti naujas bendradarbiavimo su kitais mokslais tradicijas. Septinta, reikia rasti naują vidaus ir tarptautinių tyrinėjimų santykį.Plačiai suprasti politinių idėjų istorijos tyrinėjimai šiandien taip pat susiduria su naujais iššūkiais.
Pirma, nėra vidinės politinės minties istoriją tyrinėjančių mokslininkų diskusijos. Per kelis pokomunistinius dešimtmečius menkai atsinaujino konceptualiniai istorikų resursai. Antra, istorija yra viena labiausiai TSPMI apleistų disciplinų metodologijos ir atliekamų tyrimų požiūriu. TSPMI studentai beveik netaiko istorinio tyrimo metodų. Nepagrįstai manoma, kad VU Istorijos fakultetas turi istorinių politikos tyrimų monopolį. Šis fakultetas beveik nevykdo politinės minties istorijos tyrimų. Trečia, būtina užmegzti ryšius su kitomis istorinius politikos tyrimus vykdančiomis institucijomis. Ketvirta, būtina rasti naujas bendradarbiavimo tarp politikos filosofų ir idėjų istorikų formas. Penkta, Lietuvos politinės minties tyrinėjimai reikalauja gilesnio užsienio tendencijų apmąstymo.
Artimiausi Katedros uždaviniai:
Kadangi reikia nurodyti galimas mokslinių tyrimų kryptis, drįsčiau pradžiai pasiūlyti kelias temas. Tai Katedros mokslinio bendrumo paieškų pradžia. Paliekama erdvė tolesnei kiekvieno jos nario iniciatyvai.
Politika ir asmuo
Dabartinės Lietuvos ir kitų visuomenių piliečiai politikos neįtraukia į savo gyvenimo ir žmogiškojo pasaulio supratiną. Turime situaciją, kai kalbama apie piliečių abejingumą politikai, tačiau neanalizuojami filosofiniai asmens ir politikos santykio aspektai. Vienoje pusėje atsidūrė asmuo, o kitoje – politika. Politinio gyvenimo analizė dabartinėse Vakarų visuomenėse darosi vis mažiau susieta su asmens savivoka. Sociologiniai politinio dalyvavimo tyrimai neanalizuoja politikos vietos asmens patyrime. Būtina iš naujo apmąstyti, kas yra asmuo ir koks jo santykis su politika. Dauguma filosofų į politiką žiūri kaip į antraeilį žmogiškojo patyrimo veiksnį. Modernioji politinė mintis asmenį pakeitė individu.
Trys politinės modernizacijos pagreitinimo strategijos: tarpukaris, sovietmetis ir pokomunizmas
Šį tyrimą galima vadinti trijų Lietuvos politinio laiko savivokos formų ir politinės pažangos idėjų analize. Per paskutinius du amžius Lietuva susidūrė su trim pagrindinėmis šalies istorijos pagreitinimo strategijomis – nacionalizmu, komunizmu ir liberalizmu. Už to stovi skirtingos modernybės sampratos. Tyrimo tikslas – politinės pažangos sampratų analizė. Siekiama ištirti, kaip modernusis istorizmas pakeitė svarbiausių politikos sąvokų supratimą. Įsigalėjus tikėjimui istorijos pažanga, politinis mąstymas tapo priklausomas nuo ateities sampratos.
Demokratijos ir respublikos santykis
Modernioji Lietuvos politinės minties tradicija neturi demokratijos ir respublikos skirtumų apmąstymo. Apmąstymai apie respubliką dažniausiai baigiasi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija. Tarpukario Lietuva buvo respublika, bet nebuvo demokratija. Modernioji tarpukario ar dabartinė Lietuvos respublika gyvena be didesnio respublikos idėjos supratimo. Respublika ir demokratija yra du skirtingi, nebūtinai sutampantys, politiniai režimai. Demokratijos ir respublikos skirtumų apmąstymas yra svarbus teorinis klausimas. Modernusis respublikonizmas skiriasi nuo klasikinio respublikonizmo. Dar svarbesnis yra demokratijos ir respublikos santykio klausimas. Politinio dalyvavimo problemos susietos su požiūriu į respubliką.
Dabarties politinio gyvenimo prieštaravimai
Po George‘o Hegelio žinome, kad savo laikmetį galima pažinti idėjomis. Tačiau neįmanoma peržengti dabarties ribotumų. Politinės visuomenės gyvenimas yra nuolatinis savęs peržengimas ir neigimas. Piliečiai kažką kuria, kovoja, būna patenkinti, bet vėliau paaiškėja, jog tai yra kliūtis naujiems politiniams siekiams. Hegelio žodžiais, dvasia kovoja prieš save pačią. Tai neaplenkia dabartinės Lietuvos politinio gyvenimo. Kiekviena nauja karta yra priversta iš naujo klausti, kokie prieštaravimai būdingi jos laikmečiui ir politikai? Kur slypi dabartinę Lietuvos visuomenę griaunančios jėgos, galinčios atmesti tai, kas svarbu dabarčiai?
